Didzioji Britanija - Ar tikrai rojus?

…ne visada. Bet esu linkusi manyti, kad tam tikros šalies televizija, ypatingai dokumentiniai filmai, iki tam tikro lygio atspindi atitinkamus visuomenės gyvenimo požiūrius ir aspektus. Šiandien noriu pasidalinti BBC sukurtu projektu “The Adult season” - tai buvo laidos/serialai, mėginantys parodyti, kaip Anglijoje tampama suaugusiu žmogumi, KAS jais tampa, KADA, ir Kodėl. Manau, jums bus įdomu.

Dauguma šių laidų yra BBC produkcijos (arba jų užsakymu), todėl copyright’as gan griežtai saugomas - gali būti sudėtinga surasti (video ištraukos iš youtube nėra vienintelės kurias galima ten surasti, bet pilnų serijų tikrai nerasit youtube) - bet jei sudomino, pamėginkit surasti per torrentus.

1. Mane labiausiai šokiravusi laidelė - Young, Dumb and living off mum. Vaikai, galima sakyti “britų jaunimo perliukai”, 16-25 metų amžiaus, patalpinami gyventi vienam name. Nei vienas iš jų niekada nedirbęs, dauguma - koledžo/universiteto/mokyklos nelanko ir/ar nelankė visai; abejoju (bet nesu tikra) kad bent vienas jų iki laidos mokėjo gamintis sau valgyti. Rūpintis savimi - kažkaip hmm.. pamatysit ;)

2. My Big Decision. Serijos dokumentinių laidų - “Nip and Tuck”, “Virginity”, “Pregnancy”, “Binge drinking”, “Boob job” (visi pavadinimai sekami žodžiais My Big Decision), kur tėvai stengiasi  gražiai ATKALBĖTI (arba susitarti su jais) savo padaužas vaikus (nepilnamečius) nuo nėštumo, pasiryžimo plastinei operacijai ar alkoholio, važiuojant kartu su jais į kelionę senovišku mini-autobusiuku po Anglijos miestus ir sutinkant žmones kurie kalbasi su paaugliais, prašviesdami juos.
(klipas iš Pregnancy:My big decision, pasiekiamas tik iš jų puslapio. Ko jie NEparašė straipsnyje, kuris eina prieš trumpą klipą, yra tas, kad viena iš dviejų šou dalyvių kuri nori pastoti, nė NEturi vaikino. o vaiko nori.va)
http://www.bbc.co.uk/programmes/b00lrh90

3. Underage and Pregnant. Pavadinimas šneka pats už save.

4. Baby Beauty Queens. apie tai, kaip mados ir grožio industrija veikia mažus vaikus, kurie joje staiga atsiduria.

5. Britain’s most embarrassing parents. Kai ne vaikai tėveliams gėdą daro, o atvirkščiai :) (pats įdomiausias klipuko galas:) )

6. Sixteen: Too young to vote. dokumentinis filmas apie paauglę, mėginančią įrodyti (ar bent jau gerokai pasiginčyti), kad šešiolikmečiai Britanijoje turėtų gauti teisę balsuoti.

Na va, šiam kartui tiek. Vėlgi, primenu - online streaming šių laidų nelabai rasit, bet per torrentus viskas įmanoma :)

Rodyk draugams

aha, žinau. vis atidėlioju ir atidėlioju. tiek atidėlioju kad kitą kartą net gėda užeiti ir žiūrėti paskutinio įrašo datos.
Dar ir tai, kad “nelygis” dabar blogo įrašą ot taip sau, “ai, tiks” rašyti. Kad ir kaip ten bebūtų, blogo standartai vis auga ir auga.. ir tai yra žiauriai malonu matyti; kai pradėjau rašyti paaaaatį pirmą savo internetinį dienoraštį, blogas.lt bendruomenėje buvo vos trys šimtai žmonių… oi kiek komentarų susilaukdavo žmogus….
po pusantro kalendorinio mėnesio, išgydytų ekzemų ir nemigų, beveik-užstrigimo Eurotunelyje, labai neįprastų švenčių gimtinėje ir dar neįprastesnių Anglijoje, po apie tūkstančio eurų išlaidų ir pirmų prasižiojimų prancūziškai “į temą” (apie sveikatos apsaugos ministeriją ir sistemą Prancūzijoje- vo), pagaliau pradėjau kažkokį padoresnį, “erasmusišką” gyvenimą čia. Kad ir kiek naujų smagių žmonių čia beprivažiuotų, visvien niekas nepakeis “senųjų”; nei nostalgijos - ir Lietuvai, ir Anglijai. Po visų šitokių patyrimų atsirado nemažai temų kuriomis noriu pasidalinti.
Ir dalinsiuosi. Pažadu. Tik ne šiandien, ketvirtą valandą ryto.

Rodyk draugams

Prieš dvi savaites padariau laaaabai didelį įkvėpimą. Iškvėpiau tik vakar. Taip ir gyvenom visi Erasmusai čia. Kai kurie taip tebegyvens iki kitos savaitės pabaigos.
O aš - kuo nuoširdžiausiai dėkoju. Prisivalgiau. Nebenoriu. Penki egzaminai, dešimt kursinių darbų ir trys prezentacijos - ačiū, nereikia daugiau. Beliko tik perkąsti prancūzų upper intermediate gramatiką per keturias dienas, ir darbas mano čia - baigtas. bent jau šiam semestrui;
Biškis statistikos: iš dviejų su puse šimtų studentų, turinčių tokį pat statusą kaip aš (VISITANT, su akcentu ant AN tariamu kaip ON - pamėgink savo anglišką tarimą įkišti, dar priplos), dvidešimt nutraukė studijas po pirmo semestro ir jau ilsisi Lenkijose, Vengrijose ir Italijose. Dar apie šimtą dešimt išvažiavo (ar išvažiuos artimiausią savaitę) pelnytai, nes neturėjo čia pasilikti visiems metams. Iš šitų  visų pusė tikrai norėjo pradžioj prasitęsti studijas, bet labai greitai persigalvojo, susikrovė manatkes ir išvažiavo.
Nieko čia stebėtino. Ne vienas čionai šneka kad šitam “eksperimentiniam univere” reikia geležinių nervų ir geležinės vilties ir kažkokių gilių ambicijų. “Eksperimentiniam” todėl, kad daugmaž pusė mano paskaitų  vyksta pirmąkart; būtent šitą priežastį dėstytojai naudoja dažniausiai savo nekompetencijai paaiškinti - “mes tai darom pirmą kartą, taigi prašom nebūti reikliems”. Tik studentai, priduodami darbus, taip pasiaiškinti, deja, negali. Reikia priduoti juos tokio lygio, lyg šito dalyko turinys- amžiais tobulintos sistemos rezultatas. Oh well.
Kultūrinis šokas jau praėjo, perskaičius apie tuziną humoristinių-mokslinių darbų apie prancūzų kultūrą (Airio dėstytojo patarimu  - “Kitaip tikrai išvažiuosi iš čia pakrikusiom nervų galūnėm) ir prancūzus apskritai. Automatiškai kažkaip išmokau elegantiškai apeiti visus šunų kakučius, besivoliojančius gatvėje, ir mano batų padai kiekvieną dieną tik švarėja. Šildymą atradau (jei nėra, nakvoju pas draugus), karštą vandenį - irgi, internetas šioks netoks veikia, o už sutaupytus trisdešimt eurų po “mokėk, nors nenaudojai” “skandalo” nupirkau mamai kalėdinę dovaną.
Vos vos spėjau čia šiaip ne taip prisitaikyti, o reik jau sakyti pirmus “viso” ir rezervuotis bilietus į naujai įgytų draugų šalis ir miestus. kaip pasakė viena jų “šiais laikais nėra jokio pasiaiškinimo kontakto trūkumui - transportas pigus, internetas - beveik nemokamas, taip kad…”. Taigi, gražią sekmadienio popietę surengė man viena draugių “surprise surprise” ir atėjo palaikyti manęs, susikausčiusios kaip akmuo prie to milžiniško aparato vadinamo Professional Camera. (long story short: pažįstamam skubiai reikėjo žmogaus nuotraukoms, nes netikėtai gavo studiją ir norėjo išbandyti kažkiek technikų su apšvietimu. Sekmadienį Prancūzijoje atviros tik bažnyčios, laisvi tik kunigai; o kadangi aš ne prancūzė, pasakė “tiks” ir nuėjau sau). Ir gavosi mums visai geras suvenyras iš Strasbūro. Pasigirsiu net :P

Pasilinksminom kaip reikiant, ir dar turėsim ką prisiminti.
Po paskutinio egzamino - kraunu lagaminus ir tiesiai šviesiai į UK švęst Kalėdų. Naujakui laukit Lietuvoj. Kas ką veikiat? Įdomu…

Iki kito karto

Forever yours,

V.

Rodyk draugams

Sakoma, kad gyvenime vieną kartą esi vabalas, kitą kartą - priekinis stiklas (mašinos). Po trijų mėnesių traiškymo, mindžiojimo ir kitokio biurokratinio sadizmo, pagaliau ateina tai, kas panašu į mano baltąją juostą. Kol kas ji pilka kaip nudvėsusi pelė, bet aš jau užsikrečiau optimizmu. Atradau, kur gyvena šiltas vanduo - ogi ketvirtame aukšte (aš apsigyvenau pirmame), iš dešinės. Pasirodo, vandens srovės sistemos schema - Minotauro labirintas; nesistebiu, kodėl pusė mano kaimynų apsirišę šalikais kosti nuo šeštos ryto iki antros ryto ir verkia - nes į paskaitas tokios būsenos niekas neleidžia, o gydytojų pažymų niekas nepriima - praleidai dvi paskaitas per dalyką - ir von iš jo, nesvarbu ar tau tinginystės uždegimas, smegenų reumatizmas ar tikrų tikriausias gripas. Kai iš dešimt dušų veikia tik vienas, ir į tą naktį liftai nebevažiuoja, nustoji stebėtis, kodėl prancūzus vadina purvinais ir sako kad nuo jų smirda. Aš irgi tingėčiau praustis… Užbarikadavau duris kažkokiomis senų drabužių skeveldromis ir vėdinu kambarį kol pasidaro šalta sėdėti su aštuoniais megztiniais (kur gyvena šildymas, dar neatradau. Reikia lobių žemėlapio) ir dantys patampa mėlynokos spalvos (o kadangi geltona nedingsta, gauname žalius blizgančius dvidešimt aštuonis burnos papuošalus). Taigi nuo dabar mano čionkyštė draugė, gyvenanti trisdešimt metrų nuo mano barako, nebematys mano rankšluoščiu pridengtų šešiasdešimties kilogramų, strikinėjančių po jos butą po dušo (kuo ji labai nusivylė)Dar ,vienu mostu išgėriau visas mamos atsiųstas vaistažoles - laukiu kito siuntinio, tik pribijau kad kas nors gali ne taip suprasti ką reiškia žodis „žolės” užrašytas ant siuntinio, kad nesusipainiotų (mama nusiuntė dar vieną su lietuviškomis dešromis, kurias už neblogą antkainį priekiauju su vietiniais prancūzais; man - dieta ir pinigai, jiems - iš nežinia kur atsiradęs pojūtis, kad suvalgius kilogramą Biovelos raikyto kumpio, jie perpras lietuvišką alkoholio imunitetą ir sugebės surasti skirtumą tarp Lietuvos ir Rusijos ir visaip kitaip pažins lietuvių kultūrą o po to galės pūstis dėl to kaip gaidžiai prieš vištas)
Didžiausias šio mėnesio pasiekimas - i n t e r n e t a s. Trys mėnesiai betikslio barbenimo į berods „tinkamas” duris, apie kilogramas makulatūros, gautos ir išsiųstos, ir mano gero pažįstamo nežmoniškos sąskaitos už skambučius man siekiant išklausyti visų mano didelio apsikvailinimo detalių - nes verk neverkus, šauk nešaukus, mandagiai nieko nepasiekiau. Famdemenaž (čia taip vadinasi pusšimčio metų boba kuri sėdi registratūroje ir kuriai moka už sėdėjimą, o kuri ir to nesugeba padaryti - vis laksto „reikalų”, kainuojančių aštuonis eurus už pakuotę ir geriamų su pienu ir cukrumi kai norisi papletkinti su valytojomis) labai prancūziškai gūžteli pečiais (neperdedu, gūžtelėjimas pečiais čia yra toks įvairus ir reiškia tiek dalykų, kad galima būtų išleisti kažkokį žodyną-enciklopediją ), „užregistruosiu problemą, kai grįšiu rytoj”. Ir kaip toj pasakoj - rytoj rytoj rytoj rytoj. Galiu paraidžiui prancūziškai pasakyti „rytoj” atbulai vidury nakties kai esu girta.
Taip ir likčiau šventoj nežinioj ir skurdžioj “be-internetinėj” erdvėj, jei ne mano pažįstamas-geradaris (kažkaip gyvenime karts nuo karto ant tokių užsiraunu. Dažniausiai užsiraunu ant mafijozų-manjakų, bet kai pasitaiko išimčių, jos tikrai labai nuostabios) prancūzas, su kuriuo vieną kartą susitikom išlenkti stikliuko.
„tssss (gūžtelėjimas pečiais). Užsieniečiai (dar vienas gūžtelėjimas)…. nežinot jūs, kaip su sistema kovoti. Aš tau paaiškinsiu”
Ir paaiškino. Kitą dieną dar gavau tai, kas dar labiau paspartino visą procesą - mat atsiuntė man sąskaitą už tris mėnesius „naudotą” internetą. Už internetą, kurio akyse nemačiau nuo tada kai į čia persikrausčiau. Suma nelabai didelė, bet už tokius pinigus galima būtų nusipirkti kokį lūpdažį iš Chanel. Tai ir nusprendžiau padaryti, in case of success. Gražiausia prancūzų kalba, kuria mokėjau, išaiškinau pusiau mandagiai mano kavutę geriančiai famdemenaž, kad nemokėsiu ir taškas, o jei mėgins ką nors daryti arba nedaryti, paprasčiausiai apskųsiu teismui. Ir dar pridėsiu karšto vandens ir šildymo problemą. Ir tai, kad be šviesos gyvenau kaip aborigenas tris dienas. Ir tai, kad vieną dieną mano lovos palydovas buvo puspirščio dydžio neaiškios kilmės vabalas. Teismas. Bauda barakui. Atleidimas tau . Ir jokios darbuotojų asocijacijos tau nepadės (nes mat čia darbuotojų asocijacijos vos ne įstatymus rašo ir kuria; visi jų klauso; negalima šiaip sau atleisti prancūzo iš pareigų; žmonių stoka, mat. Krizė)
Mandagiai atsukau užpakalį, demonstratyviai suplėšiau popiergalį su perspėjimu apie mokėjimą už internetą ir nuėjau savo urvan. Po dviejų valandų pasibaladojo kažkas, kas, gerai įsižiūrėjus, kažkiek priminė mechaniko ir IT vyruko hibridą. Dvi minutės darbo - ir visa pasaulio virtuali erdvė po mano kojomis. Nuolankiai grįžau prie registratūros langelio ir padaviau kortelę sumokėti už internetą už šį mėnesį - tegul jau jiems būna, pagalvojau, Chanel lūpdažio nenusipirksiu, o vat Bourjois gal išeis. Bobutė, truputėlį pabalusi, iškvojo iš pradžių apie tai, ką ruošiuosi daryti su vabalais, atjungtu šildymu ir kitokiomis nesąmonėmis. Kai patikinau, kad kol kas nieko (o pasirodo jai liko vos keli mėnesiai iki užtarnautos pensijos), nudžiugusi pinigų nepaėmė. Pasakė „aš sutvarkysiu kad nereikėtų mokėti”. Ir puolė rašyti žinutes savo penkiasdešimtmetėms draugėms Facebooke apie nuotykius „su tais keistais užsieniečiais”
Tai va. Iki paskaitos ryte liko penkios valandos. Gal laikas miegoti.
Apie kitus didžiuosius pasiekimus-kitąkart.
Toodles.
V

Rodyk draugams

(skiriama tam, kas liko iš mano skaitytojų kontingento)
Ech, Prancūzija… romantikos ir svajonių šalis. Šalis, kur kiekvienas akimirkai pavirsta sekso ir meilės ištroškusiu paaugliu. Kas nesvajojo, atvažiavęs į Paryžių, praleisti keletą nuostabių pikantiškų vakarų su prie Eifelio bokšto tau nusišypsojusiam labai jau patraukliam vaikinukui?
(tik vėliau suvoki, kad tas vaikinukas - visai ne prancūzas, o trečios kartos išeivis iš Alžyro, kurio giminės medis panašesnis į pasaulio šalių indeksą. Tikri prancūzai arba nepatrauklūs, arba nesišypso)
Kas nesiseilėjo nuo minties pavaikščioti po bažnyčią, kurią Kvazimodas sugebėdavo apšokti, tarytum Mauglis, per tris kartus; sulaukti sutemų, tikintis, kad tas akmeninis monstras ant pačios bene viršūnės atgis ir pradės draugiškai svaidžioti juokelius; pavalgyti įžymiųjų varlių kojyčių (nuo kurių prie cepelinų ir mamytės kotletų pripratintas lietuviškas skrandis susiraukia tarytum vynuogė; nenorit žinoti, kas dedasi kai minėtasis organas „atsiraukia) ir patekti į tikro vyno degustaciją (impossible, nebent esi aristokratas - Paryžiaus tipo aristokratas), nusigerti ir iki paryčių tampytis gatvėmis gatvelėmis, skambant romantiškai akordeono muzikai ir nuostabiai seksualiai prancūzų kalbai…..
Kai esi turistas, atvažiavęs Prancūzijon patirti šių bei milijono kitokių nuotykių, suruoštų turistams, kai tavo biudžetas leidžia sėdėti dvi valandas Laduree cukrainėje ir valgyti nuostabiausius pasaulyje Macarone (du eurai už mažą gabaliuką dydžiu primenantį apvalų sausainėlį), šios svajonės išsipildo.
Kitas reikalas, kai atvažiuoji čia su kitokiu tikslu negu apsvaigti nuo prancūziško gyvenimo būdo, pamačius laimingas poreles dvi valandas „pietaujančias” kavinukėse ir senukus skaitančius klasikinę literatūrą prie upės.
Pirmoji pamoka šioje šalyje - tolerancijos. Išmoksti žmogus, kad negali savęs vadinti tolerantišku vien todėl, kad pamatęs kitatautę merginą gatvėje, nepuoli jos mušti. Negali. Negalima sakyti, kad esi tolerantiškas prancūzams/ispanams/italams nes o ką čia galima diskriminuoti? Juk visi tokie patys. Balti (arba įdegę). Mėlynakiai. Europietiškų bruožų. Tai, kad gyvenai keletą metų užsienio šalyje ir tau visai neblogai sekėsi, irgi nedaro iš tavęs tolerantiško žmogaus. Taip pat nedaro ir tai, kad turi daug kiniečių/juodaodžių/arabų/indų pažįstamų/draugų/meilužių, ir viskas visada buvo gerai. Kitaip tariant, išmoksti žmogus, kad daugumoje atvejų, tolerantiškas visai nesi, tik iki šiol gyvenimas nemetė iššūkio tavo tolerancijos riboms. Supranti, kad tolerancija, kaip absoliuti beribė sąvoka, beveik neegzistuoja šiaip sau; „šiaip sau” ji turi ribas, kurias arba pasieksi gyvenime, arba ne; absoliučios tolerancijos išmokstama per ašaras, krūvas užsienietiškos biurokratijos ir prakaitą, paskatintą pykčio.
Pirmąją pamoką išmoksti pats, tiksliau priverčia išmokti gyvenimas. Antrosios tave išmokina patys prancūzai. Pasirodo, įvardinti septynias didžiąsias nuodėmes - kaimiečių darbas. Tikras civilizuotas žmogus žino, kad didžiųjų nuodėmių kur kas daugiau. Ir apskritai, apsivalgymas - ne nuodemė o privilegija. Kaip ir geismas bei neištikimybė. Mirtina nuodemė yra bent pusiau praverti burną apie tai, kad geras putojantis vynas (sparkling wine) yra panašaus skonio kaip tikras šampanas (o jei dar išdrįsti, kaimieti, pasakyti, kad „Sovetskoje igristoje” yra skanesnis negu šampanas, nors kainuoja septynis litus….prognozuojama skaudi mirtis - skonio receptorių rachitas); dar mirtinesnė yra nemokėti pasaulyje populiariausios ir gražiausios prancūzų kalbos. Bene mirtingiausia - ginčytis apie šalies absoliučią svarbą pasaulio arenoje. Valgyti virtas bulves su lupenom ( ir kas kad ten vitaminai, neestetiška) arba nežinoti devyniasdešimt procentų Savoir Vivre taisyklių. Bet tai nė iš tolo neprilygsta didžiausiai, baisiausiai nuodėmei - suabejoti (žodžiu, veiksmu, elgesiu, sąmoningai ar nesąmoningai) šios nacijos - le grand nation - grandioziškumu.
Pirmosios dalies pabaigai (oi nenoriu jūsų numarinti ilgais tekstais, oi žinau kad neskaitysit), pacituosiu savo naująjį mėgstamiausią rašytoją (bien sur, jis rašo apie Prancūziją ir jos gyventojus - angliškai, kad jie nesuprastų) Stephen Clarke „Pažįstu daug Prancūzų, kurie nėra agresyvūs, paklaikę,nei netolerantiški ar beprotiškai seksualūs… bet ne jiems skiriu šią knygą” (šį įrašą).
Kaip išgyventi šaly, kur metai prasideda rugsėjį, populiariausia sporto šaka yra streikai, o nuo šunų shudo kasmet ligoninėn patenka tūkstančiai gyventojų - kitose dalyse.
To be continued
Toodles.

Rodyk draugams

Il est bon d’être sensible.
Bien que ça expose le cœur à la douleur.
Comme lorsqu’on tombes amoureux de quelqu’un
dont ses sentiments ne sont pas réciproques.
Mais on gardent toujours l’espoir de faire fondre son cœur
de celui qui ne croit pas en l’amour.
———————————————————-
It is good to be sensitive
Even though it exposes the heart to pain
Like when one falls in love with someone
and his feelings are not reciprocated
But one always keeps the hope of melting the heart
of the one who does not believe in love

Vienas draugų (ryškiai depresuojantis prancūzas) atsiuntė atsakymą į klausimą “kaip laikaisi”. Va tau ir jausmingi žmonės. Apskritai, anglų kalba palyginti su prancūzų atrodo skurdi ir neįdomi - nes tiek kartų tie patys žodžiai naudojami keliems dalykams apibrėžti, tuo tarpu visos kitos kalbos, kurias žinau (įskaitant prancūzų, nors šios dar nelabai pažįstu), turi žymiai turtingesnį žodyną…
Nors, čia reikia pripažinti, angliškas sarkazmas dėl savo paprastumo - geriausias pasaulyje.

Rodyk draugams

Aha, atspėjot teisingai - interneto vis dar neturiu. Nors ir spalio vidurys. Niekam kažkaip nerūpi. Gerai tik tiek, kad iš dangaus nukritęs stebuklas vaikino-informatiko pavidalu nemokamai perinstaliavo Vistą (aišku, prancūziškai, bet sugebėjo įdiegti anglišką vertimą) ir visas programas, tad belaidis netas dabar veikia - puikumėlis, ir dar gavau nemokamos vakarienės itališkame restorane (ir TIK vakarienę, in case jei jau nešvankios mintys braidžioja jūsų galvom).

Tikriausiai vėl pradėsiu reguliariai rašyti kai visi reikalai čia pradės kažkiek taisytis. kol kas, pusantro mėnesio praleisto čia buvo tikras bardakas prie kurio nelabai vis dar galiu priprasti.

For now, savaitės dialogas (ačiū Emmai):
“Man yra absoliučiai nesuprantama kodėl prancūzai mano, kad jų kalba seksualiausia?”
“pff, tu ką, juokauji? O mėginai miegoti su prancūzu?”
“emm… ne. šiaip jau turiu vaikiną”
“Va čia ir problema. Kai tau vaikinas lovoj pradeda šnekėti visokiausias romantiškas nešvankybes prancūziškai, neesmė, kad nesupranti ničnieko - skamba taip gerai, kad nori dar ir dar ! Tik, kai jau pradedi suprasti, ką jisai šneka, pasidaro nebeįdomu”

Ah, na ir taip, dabar jau moku susišnekėti su registratore savo barake. rankos nebeskauda, kai mėginu jos ko nors prašyti :D

Rodyk draugams

Kas nors, po velnių, sustabdykit laiką. Vos vos vakar, atrodo, įsėdau paskubomis į Chesterfield-London traukinį, nespėjusi net padoriai atsisveikinti su vaikinu. O jau šiandien - trys savaitės nuo to laiko, kai atvažiavau į čia, ir mano Romeo, spėjęs jau mane aplankyti, vakar išvažiavo rytiniu autobusu namo.
Nelabai mėgstu teisintis, bet nerašiau ne dėl tingumo. Visų pirma, žinau, ko mano skaitytojai tikisi iš šio blogo - skaityti apie gyvenimą UK. Tas faktas, kad esu penki šimtai mylių nuo šio krašto dabar, nepadeda naujų įrašų kūrybai. Kitas dalykas - stebėkites nesistebėję, interneto čia laukti reikia be galo ilgai - užpildžiau pareiškimą prieš dvi savaites. Nei menkiausios žinutės, ir niekas nieko nežino. O univeras, nors ir per kelią nuo mano bendrabučio, uždaromas aštuntą vakare, kai į kompiuterių salę ateina toks vyrukas (pusę aštuonių) ir pradeda rėkti “Že FĖĖĖĖĖRM” (uždarau) ir rėks tau į ausį tol, kol neišjungsi kompiuterio.

Tikiuosi, kad tie iš jūsų, kurie stojo į Angliją šiemet, jau sėkmingai nuskrido savo naujojo gyvenimo link ir mėginat apsiprasti su šia, kartais stebėtina, šalimi.

Aš tuo tarpu sėdžiu Prancūzijoj, kur taip ambicingai norėjau važiuoti jau nuo pirmo kurso pabaigos. Kaip bus toliau, neįsivaizduoju, kol kas patiriu kažkokį nenormalų kultūrinį šoką, nes lyginu šią šalį su UK, o ne su Lietuva. Kol kas, išskyrus tai, kad mano grupiokai/kursiokai - nuostabūs žmonės, ir tai, kad Strasbūras visas atrodo kaip Vilniaus senamiestis, niekas nedžiugina per daugiausiai. Gal per daug tikėjausi. Gal dėl to, kad viskas nauja. Bet va ko išmokau per pastarąsias savaites:

1. Neįmanoma įvertinti karšto vandens nuostabumo ir nuoširdžiai dėkoti elektros išradėjams, kol nepajausi, kas yra dvi savaites praustis po šaltu dušu. O kai paklausi „atsakingo žmogaus”, t.y. ūkvedžio, kodėl nėra karšto vandens, jis tik tūpai linksi galva - „nežinau”. Teko tris dienas tyrinėti, kol sužinojau, kad vandens čiaupuose temperatūra priklauso nuo lauko temperatūros - kuo karščiau lauke, tuo šaltesnis vanduo. O dar jie kaltina prancūzus tuo, kad tie nesiprausia. Pamėgink palįsti po lediniu vandeniu kasdien…
2. Eurus keisti reikia iš anksto. Nes prancūzai įsitikinę kad visas pasaulis jais naudojasi; tai kam jiems po velnių valiutos keityklas steigti. Būtent.
3. Sužinojau protingiausią sprendimą kovoti su rūkymu - nepardavinėti cigarečių. Nei degalinėse, nei supermarketuose, nei parduotuvių centruose. Rimtai, žmonės, gyvenu pusės milijono gyventojų mieste, pačiame studentų miestelio centre, o nusipirkti parūkyti kasdien lakstau po dvidešimt minučių peškom, nes ten nei autobusai nei tramvajai nevažiuoja.
4. PRAISE ENGLISH BUREAUCRACY. Tas faktas, kad Birmingeme reikėjo vaikščioti per dešimt įstaigų kad gaučiau atsakymą į savo klausimą, dabar atrodo kaip nuostabus nostalgiškas prisiminimas. Čia vaikščiok nevaikščiojęs - niekas nežino, kas už ką atsakingas, o jei ir žino, tai užimti būna ir apskritai, ko tu čia trainiojiesi, eik prancūzų kalbos mokytis,tada ir pasišnekėsim :)
5. Mano univeras Anglijoje - geriausias pasaulyje. Myliu  noriu negaliu. Ilgiuosi. Savo paskaitų ir dėstytojų, kurie, vesdami paskaitas anglų kalba, MOKA tą anglų kalbą.
6. Į Prancūziją be prancūzų kalbos - net nedrįskit. Net į Strasbūrą, kur krūvos Europos Sąjungos įstaigų ir kuris pozicionuoja save kaip tarptautinį europietišką miestą. Ne. Ne. Ne.  Bent jau suprasti BŪ-TI-NA. Kitaip - prapulsit. Ačiū dievui už savo dekanę ir pačiam Dievui, kad davė smegenų sumokėti už kalbos kursą praeitais metais.
7. Tas faktas, kad esi pasiruošęs sumokėti MĖNĖSIO nuomą už tai, kad tavo vaikinas galėtų pasilikti tavo bendrabutyje SAVAITĘ (dalindamasis su tavim kambarį ir beveik nebūnant jame, išskyrus naktis), nieko nejaudina. Ne. Apie kyšius gali irgi pamiršti - nesiūliau, bet iš piktos administratorės rožos supratau, kad nieko nebus (Gal jie per daug pinigų turi…)

8.Prancūzų berniukai simpatiškesni negu pvz angliški (išskyrus mano Romeo hehe), bet taip pat ir labiau arogantiški - „būsi mano nes aš gražus ir tau tikrai patinku.Kaip gali manęs nenorėti?” Kai vienas toks išgirdo „viso gero” po pusės vakaro kažkokio elegantiškai pigaus  „kabinimo”, stovėjo pusvalandį įbestas prie mano barako, manydamas, kad persilaušiu ir grįšiu, kol aš sau jau parpiau lovoje. Nu rimtai, ką aš sau galvoju, tokį offerį atmest :DDDD O bendrai, prancūzai nuoširdesni ir pasiryžę padėti ir eiti su tavim pusę kilometro iki bendrabučio, nes tavo prekių maišelis suplyšo ir gatvėj mėtosi mėsos ir sūriai ir visas kitas maistas.

9.Žmonės (t.y. studentai) čia - fantastiški. Nuostabūs. Puikūs. Nebesistebiu, kodėl visi taip veržiasi į tą Erasmusą. Tai - nuostabiausia gyvenimo patirtis. Rimtai. Ypatingai tiems, kurie nemėgsta vakarėliauti per daug - Erasmusas turi galią tai pakeisti per keletą dienų hehhe

10.Visus besiskundžiančius Anglija, anglišku išsilavinimu ir panašiais dalykais, maloniai maloniai kviečiu į savo prancūzišką bardaką. Pasirodo iki šiol gyvenau gulėdama ant labai labai šilto pečiaus, kur viskas padaroma (nors ir užtrunka) vos ne už tave.

11.Galų gale, stereotipai yra bent kažkiek grįsti realybe.

O bendrai, čia daugiau sarkazmo negu „oi kaip man čia blogai” realybės. Žiauriai smagu, nuostabūs žmonės, kuriems nerūpi, iš kur esi, kiek tau metų ir kiek milijonų turi kišenėje. Aišku, galvojau kad tik Italijoje yra tokia „nelabai akademiška” betvarkė. Na gal dar ir Ispanijoje. Apie Prancūziją net negalvojau :) Bet prie visko priprantama.

Važiuokit mainų visi. Tikrai važiuokit :)

Rodyk draugams

(iraso autore skelbia kad pavadinimas neatitinka nei vienos kalbos gramatikos taisykliu)

siandien planavau nueiti i interneto kavine ir parasyti didziausia irasa apie viska kas nutiko pastaruoju metu anglijoje ir ne tik.

bet deja pasirodo prancuziskos klaviaturos issideste absoliuciai kitaip negu viso kito pasaulio blyn. parasyti siuos keleta sakiniu man uztruko apie desimt minuciu

pasirodo ne tik anglai nori buti isskirtiniai.

irasas BUS. promise! eisiu i baraka ir tuojau pat parasysiu viena kompiuteryje! ir butinai idesiu per usb (nu kodel anksciau apie tai nepagalvojau)

kol kas - yours truly mokosi phhhhancuziskai susisneketi su valytoja ir pranesti kad kriaukle mano kambary isgyvenusi keleta studentisku kartu turetu buti pakeista nes kalkiu ant jos daugiau negu pakankamai.

Rodyk draugams

Kai su Džeimsu buvom Lietuvoj atostogų, nuėjome mokyklon mano anglų kalbos mokytojos aplankyti. Visada jaučiu tam tikrą pareigą nueiti ir pasisveikinti su ja - gėda būtų kitaip. Užvien ir kitus mokytojus aplankau. Kažkaip prieš ketverius metus mintis grįžti mokyklon juokino. Dabar och kaip norėčiau bent kartą į savaitę savo senoj valgykloj sukrimsti cepelinų…
Tai va. Tąkart mokytoja buvo perspėta ir surengė mudviem su Džeimsu visą salę klausytojų. Kadangi nieko mes neruošėm, nusprendėm padaryti  “question-answer” sesiją, per kurią pasakojom, kad Anglijoj nelyja taip jau dažnai (nors dažniau negu tikėtumeisi), kad paaugliai čia labiau emancipuoti (nors nuo to geriau nebūna) ir t.t. Ir štai viena mergina užduoda klausimą:
“Ar tiesa, kad Anglijoje nemėgsta nei lenkų, nei lietuvių, nei apskritai imigrantų?”
“Deja, tiesa, bet….” pradėjo pasakoti mano Romeo. Pasakojo apie penkias minutes, po to perėjom prie kitų klausimų.
Tai tiesa. Imigrantų čia nemėgsta. Oficiali priežastis - “purvini emigrantai atiminėja mūsų darbus”. Ypatingai lietuviai ir lenkai, kurių čia tikrai nemažai. Teko keletą kartų sutikti autobuse vieną kitą žmogų kuris apspjaudytų nemaloniausiais žodžiais vos išgirdęs kažką šnekant užsienio kalba.
Grįžtant prie lenkų ir lietuvių, tiksliau prie lietuvių. Jei mūsų taip jau nemėgsta, kyla klausimas, kodėl niekur taip ir neatsitiko taip, kad masiškai būtų atleidinėjami tautiečiai Anglijoje? Kodėl nėra imigracijos bangos atgal į Lietuvą/Lenkiją? Įdomu? Tai vat, mielieji. Priežastis labai paprasta.

Niekas iš anglų darbų neatiminėja. Tiesa ta, kad juolab dabar, krizės metu, labai mažai Anglijos piliečių eis “purvinti rankas” plaunant indus, dirbant restorane padavėju, valant viešbučių kambarius arba dirbant gan intensyvų fizinį darbą statybose, kai gali gauti vos vos mažiau negu tokių darbų pajamas prašant bedarbio pašalpos. O ne. Jie nori būti koordinatoriais, vadybininkais, asistentais, administratoriais. Ir kas, kad nebaigę universiteto ar koledžo. Nu.Ir.Kas.
Kartu su “darbų atiminėjimu” yra aptarinėjamas kitas klausimas, vadinamasis “skills gap” - “įgūdžių trūkumas”. Mat, jei dar nežinojote, tarp tų britų, kurie susimąsto tęsti savo išsilavinimą, dauguma pasirenka Socialines studijas (verslas, sociologija, psichologija ir t.t.), teisę, dramą arba kalbos filologiją. Visi nori patapti vadybininkais (kieno vadybininkais, niekas atsakyti negali), mokytojais ir aišku aktoriais bei teisininkais. Inžinerijos, fizikos, mechanikos, chemijos ir visų kitų tiksliųjų mokslų, kur reikia galvos o ne liežuvio, kažkaip nenori žmonės rinktis. Tai ko skundžiatės? Vat ir privažiuoja jums arabų, indų ir afrikiečių, kurie ketverius metus sėdės susikūprinę prie knygų ir mokysis, o po studijų baigimo gaus nuostabų darbą su šešiaženkliu atlyginimu, nusipirks kokį  Ferarį ir važinės gatvėmis girdėdami “prakeikti emigrantai, gyvenantys iš mūsų pašalpų”, tarsi iš tų pašalpų galima nusipirkti gerą mašiną. Darbų pasiūla yra milžiniška tam tikruose sektoriuose - ir logiška yra, kad jei tos pasiūlos neužpildo šalies piliečiai, atsiras kitataučių, kurie mielai imsis tokio darbo.

Pagalvokit logiškai. Darbdavys, turintis pasirinkimą tarp kandidatų, pasirinks tą, kuris geriau moka šalies kalbą (tuo atveju jei abudu lygūs pagal kitus požymius) - dažniausiai tai bus tos šalies pilietis, o ne emigrantas. Tai kodėl tas faktas kad vis daugiau kitataučių gauna darbus Anglijoje yra siejamas su neapykanta, su tuo kad “jie vagia mūsų darbo vietas”, o ne su tuo, kad patys anglai tokiems darbams neturi atitinkamų įgūdžių, nes paprasčiausiai tingi juos pramokti/išmokti?
Pavydas, žmonės. Pa-vy-das.

Dauguma lietuvių žino, KO važiuoja Anglijon. Jei užsidirbti pinigų - dirbs dieną naktį, taupys ir siųs pinigus namo. Jei mokytis - sėdės ir mokysis (aišku neapsieina be studentavimo ir vakarėlių bet vistiek). Nebijo dirbti sunkaus darbo. Nebijo “išsipurvinti rankų”. Ir svarbiausia (gal dėl to, kad vis dėlto ne taip senai gyvenome Sovietų Sąjungoje, kur niekas nieko neturėjo), moka vertinti tai, ką turi.

Vat. Žodį tariau. Einu toliau kraustyti daiktų. Keičiu gyvenamąją vietą, neminėjau?:)

Sweet screams :)

Rodyk draugams