Didzioji Britanija - Ar tikrai rojus?

Sakoma, kad gyvenime vieną kartą esi vabalas, kitą kartą - priekinis stiklas (mašinos). Po trijų mėnesių traiškymo, mindžiojimo ir kitokio biurokratinio sadizmo, pagaliau ateina tai, kas panašu į mano baltąją juostą. Kol kas ji pilka kaip nudvėsusi pelė, bet aš jau užsikrečiau optimizmu. Atradau, kur gyvena šiltas vanduo - ogi ketvirtame aukšte (aš apsigyvenau pirmame), iš dešinės. Pasirodo, vandens srovės sistemos schema - Minotauro labirintas; nesistebiu, kodėl pusė mano kaimynų apsirišę šalikais kosti nuo šeštos ryto iki antros ryto ir verkia - nes į paskaitas tokios būsenos niekas neleidžia, o gydytojų pažymų niekas nepriima - praleidai dvi paskaitas per dalyką - ir von iš jo, nesvarbu ar tau tinginystės uždegimas, smegenų reumatizmas ar tikrų tikriausias gripas. Kai iš dešimt dušų veikia tik vienas, ir į tą naktį liftai nebevažiuoja, nustoji stebėtis, kodėl prancūzus vadina purvinais ir sako kad nuo jų smirda. Aš irgi tingėčiau praustis… Užbarikadavau duris kažkokiomis senų drabužių skeveldromis ir vėdinu kambarį kol pasidaro šalta sėdėti su aštuoniais megztiniais (kur gyvena šildymas, dar neatradau. Reikia lobių žemėlapio) ir dantys patampa mėlynokos spalvos (o kadangi geltona nedingsta, gauname žalius blizgančius dvidešimt aštuonis burnos papuošalus). Taigi nuo dabar mano čionkyštė draugė, gyvenanti trisdešimt metrų nuo mano barako, nebematys mano rankšluoščiu pridengtų šešiasdešimties kilogramų, strikinėjančių po jos butą po dušo (kuo ji labai nusivylė)Dar ,vienu mostu išgėriau visas mamos atsiųstas vaistažoles - laukiu kito siuntinio, tik pribijau kad kas nors gali ne taip suprasti ką reiškia žodis „žolės” užrašytas ant siuntinio, kad nesusipainiotų (mama nusiuntė dar vieną su lietuviškomis dešromis, kurias už neblogą antkainį priekiauju su vietiniais prancūzais; man - dieta ir pinigai, jiems - iš nežinia kur atsiradęs pojūtis, kad suvalgius kilogramą Biovelos raikyto kumpio, jie perpras lietuvišką alkoholio imunitetą ir sugebės surasti skirtumą tarp Lietuvos ir Rusijos ir visaip kitaip pažins lietuvių kultūrą o po to galės pūstis dėl to kaip gaidžiai prieš vištas)
Didžiausias šio mėnesio pasiekimas - i n t e r n e t a s. Trys mėnesiai betikslio barbenimo į berods „tinkamas” duris, apie kilogramas makulatūros, gautos ir išsiųstos, ir mano gero pažįstamo nežmoniškos sąskaitos už skambučius man siekiant išklausyti visų mano didelio apsikvailinimo detalių - nes verk neverkus, šauk nešaukus, mandagiai nieko nepasiekiau. Famdemenaž (čia taip vadinasi pusšimčio metų boba kuri sėdi registratūroje ir kuriai moka už sėdėjimą, o kuri ir to nesugeba padaryti - vis laksto „reikalų”, kainuojančių aštuonis eurus už pakuotę ir geriamų su pienu ir cukrumi kai norisi papletkinti su valytojomis) labai prancūziškai gūžteli pečiais (neperdedu, gūžtelėjimas pečiais čia yra toks įvairus ir reiškia tiek dalykų, kad galima būtų išleisti kažkokį žodyną-enciklopediją ), „užregistruosiu problemą, kai grįšiu rytoj”. Ir kaip toj pasakoj - rytoj rytoj rytoj rytoj. Galiu paraidžiui prancūziškai pasakyti „rytoj” atbulai vidury nakties kai esu girta.
Taip ir likčiau šventoj nežinioj ir skurdžioj “be-internetinėj” erdvėj, jei ne mano pažįstamas-geradaris (kažkaip gyvenime karts nuo karto ant tokių užsiraunu. Dažniausiai užsiraunu ant mafijozų-manjakų, bet kai pasitaiko išimčių, jos tikrai labai nuostabios) prancūzas, su kuriuo vieną kartą susitikom išlenkti stikliuko.
„tssss (gūžtelėjimas pečiais). Užsieniečiai (dar vienas gūžtelėjimas)…. nežinot jūs, kaip su sistema kovoti. Aš tau paaiškinsiu”
Ir paaiškino. Kitą dieną dar gavau tai, kas dar labiau paspartino visą procesą - mat atsiuntė man sąskaitą už tris mėnesius „naudotą” internetą. Už internetą, kurio akyse nemačiau nuo tada kai į čia persikrausčiau. Suma nelabai didelė, bet už tokius pinigus galima būtų nusipirkti kokį lūpdažį iš Chanel. Tai ir nusprendžiau padaryti, in case of success. Gražiausia prancūzų kalba, kuria mokėjau, išaiškinau pusiau mandagiai mano kavutę geriančiai famdemenaž, kad nemokėsiu ir taškas, o jei mėgins ką nors daryti arba nedaryti, paprasčiausiai apskųsiu teismui. Ir dar pridėsiu karšto vandens ir šildymo problemą. Ir tai, kad be šviesos gyvenau kaip aborigenas tris dienas. Ir tai, kad vieną dieną mano lovos palydovas buvo puspirščio dydžio neaiškios kilmės vabalas. Teismas. Bauda barakui. Atleidimas tau . Ir jokios darbuotojų asocijacijos tau nepadės (nes mat čia darbuotojų asocijacijos vos ne įstatymus rašo ir kuria; visi jų klauso; negalima šiaip sau atleisti prancūzo iš pareigų; žmonių stoka, mat. Krizė)
Mandagiai atsukau užpakalį, demonstratyviai suplėšiau popiergalį su perspėjimu apie mokėjimą už internetą ir nuėjau savo urvan. Po dviejų valandų pasibaladojo kažkas, kas, gerai įsižiūrėjus, kažkiek priminė mechaniko ir IT vyruko hibridą. Dvi minutės darbo - ir visa pasaulio virtuali erdvė po mano kojomis. Nuolankiai grįžau prie registratūros langelio ir padaviau kortelę sumokėti už internetą už šį mėnesį - tegul jau jiems būna, pagalvojau, Chanel lūpdažio nenusipirksiu, o vat Bourjois gal išeis. Bobutė, truputėlį pabalusi, iškvojo iš pradžių apie tai, ką ruošiuosi daryti su vabalais, atjungtu šildymu ir kitokiomis nesąmonėmis. Kai patikinau, kad kol kas nieko (o pasirodo jai liko vos keli mėnesiai iki užtarnautos pensijos), nudžiugusi pinigų nepaėmė. Pasakė „aš sutvarkysiu kad nereikėtų mokėti”. Ir puolė rašyti žinutes savo penkiasdešimtmetėms draugėms Facebooke apie nuotykius „su tais keistais užsieniečiais”
Tai va. Iki paskaitos ryte liko penkios valandos. Gal laikas miegoti.
Apie kitus didžiuosius pasiekimus-kitąkart.
Toodles.
V

Rodyk draugams

(skiriama tam, kas liko iš mano skaitytojų kontingento)
Ech, Prancūzija… romantikos ir svajonių šalis. Šalis, kur kiekvienas akimirkai pavirsta sekso ir meilės ištroškusiu paaugliu. Kas nesvajojo, atvažiavęs į Paryžių, praleisti keletą nuostabių pikantiškų vakarų su prie Eifelio bokšto tau nusišypsojusiam labai jau patraukliam vaikinukui?
(tik vėliau suvoki, kad tas vaikinukas - visai ne prancūzas, o trečios kartos išeivis iš Alžyro, kurio giminės medis panašesnis į pasaulio šalių indeksą. Tikri prancūzai arba nepatrauklūs, arba nesišypso)
Kas nesiseilėjo nuo minties pavaikščioti po bažnyčią, kurią Kvazimodas sugebėdavo apšokti, tarytum Mauglis, per tris kartus; sulaukti sutemų, tikintis, kad tas akmeninis monstras ant pačios bene viršūnės atgis ir pradės draugiškai svaidžioti juokelius; pavalgyti įžymiųjų varlių kojyčių (nuo kurių prie cepelinų ir mamytės kotletų pripratintas lietuviškas skrandis susiraukia tarytum vynuogė; nenorit žinoti, kas dedasi kai minėtasis organas „atsiraukia) ir patekti į tikro vyno degustaciją (impossible, nebent esi aristokratas - Paryžiaus tipo aristokratas), nusigerti ir iki paryčių tampytis gatvėmis gatvelėmis, skambant romantiškai akordeono muzikai ir nuostabiai seksualiai prancūzų kalbai…..
Kai esi turistas, atvažiavęs Prancūzijon patirti šių bei milijono kitokių nuotykių, suruoštų turistams, kai tavo biudžetas leidžia sėdėti dvi valandas Laduree cukrainėje ir valgyti nuostabiausius pasaulyje Macarone (du eurai už mažą gabaliuką dydžiu primenantį apvalų sausainėlį), šios svajonės išsipildo.
Kitas reikalas, kai atvažiuoji čia su kitokiu tikslu negu apsvaigti nuo prancūziško gyvenimo būdo, pamačius laimingas poreles dvi valandas „pietaujančias” kavinukėse ir senukus skaitančius klasikinę literatūrą prie upės.
Pirmoji pamoka šioje šalyje - tolerancijos. Išmoksti žmogus, kad negali savęs vadinti tolerantišku vien todėl, kad pamatęs kitatautę merginą gatvėje, nepuoli jos mušti. Negali. Negalima sakyti, kad esi tolerantiškas prancūzams/ispanams/italams nes o ką čia galima diskriminuoti? Juk visi tokie patys. Balti (arba įdegę). Mėlynakiai. Europietiškų bruožų. Tai, kad gyvenai keletą metų užsienio šalyje ir tau visai neblogai sekėsi, irgi nedaro iš tavęs tolerantiško žmogaus. Taip pat nedaro ir tai, kad turi daug kiniečių/juodaodžių/arabų/indų pažįstamų/draugų/meilužių, ir viskas visada buvo gerai. Kitaip tariant, išmoksti žmogus, kad daugumoje atvejų, tolerantiškas visai nesi, tik iki šiol gyvenimas nemetė iššūkio tavo tolerancijos riboms. Supranti, kad tolerancija, kaip absoliuti beribė sąvoka, beveik neegzistuoja šiaip sau; „šiaip sau” ji turi ribas, kurias arba pasieksi gyvenime, arba ne; absoliučios tolerancijos išmokstama per ašaras, krūvas užsienietiškos biurokratijos ir prakaitą, paskatintą pykčio.
Pirmąją pamoką išmoksti pats, tiksliau priverčia išmokti gyvenimas. Antrosios tave išmokina patys prancūzai. Pasirodo, įvardinti septynias didžiąsias nuodėmes - kaimiečių darbas. Tikras civilizuotas žmogus žino, kad didžiųjų nuodėmių kur kas daugiau. Ir apskritai, apsivalgymas - ne nuodemė o privilegija. Kaip ir geismas bei neištikimybė. Mirtina nuodemė yra bent pusiau praverti burną apie tai, kad geras putojantis vynas (sparkling wine) yra panašaus skonio kaip tikras šampanas (o jei dar išdrįsti, kaimieti, pasakyti, kad „Sovetskoje igristoje” yra skanesnis negu šampanas, nors kainuoja septynis litus….prognozuojama skaudi mirtis - skonio receptorių rachitas); dar mirtinesnė yra nemokėti pasaulyje populiariausios ir gražiausios prancūzų kalbos. Bene mirtingiausia - ginčytis apie šalies absoliučią svarbą pasaulio arenoje. Valgyti virtas bulves su lupenom ( ir kas kad ten vitaminai, neestetiška) arba nežinoti devyniasdešimt procentų Savoir Vivre taisyklių. Bet tai nė iš tolo neprilygsta didžiausiai, baisiausiai nuodėmei - suabejoti (žodžiu, veiksmu, elgesiu, sąmoningai ar nesąmoningai) šios nacijos - le grand nation - grandioziškumu.
Pirmosios dalies pabaigai (oi nenoriu jūsų numarinti ilgais tekstais, oi žinau kad neskaitysit), pacituosiu savo naująjį mėgstamiausią rašytoją (bien sur, jis rašo apie Prancūziją ir jos gyventojus - angliškai, kad jie nesuprastų) Stephen Clarke „Pažįstu daug Prancūzų, kurie nėra agresyvūs, paklaikę,nei netolerantiški ar beprotiškai seksualūs… bet ne jiems skiriu šią knygą” (šį įrašą).
Kaip išgyventi šaly, kur metai prasideda rugsėjį, populiariausia sporto šaka yra streikai, o nuo šunų shudo kasmet ligoninėn patenka tūkstančiai gyventojų - kitose dalyse.
To be continued
Toodles.

Rodyk draugams

Il est bon d’être sensible.
Bien que ça expose le cœur à la douleur.
Comme lorsqu’on tombes amoureux de quelqu’un
dont ses sentiments ne sont pas réciproques.
Mais on gardent toujours l’espoir de faire fondre son cœur
de celui qui ne croit pas en l’amour.
———————————————————-
It is good to be sensitive
Even though it exposes the heart to pain
Like when one falls in love with someone
and his feelings are not reciprocated
But one always keeps the hope of melting the heart
of the one who does not believe in love

Vienas draugų (ryškiai depresuojantis prancūzas) atsiuntė atsakymą į klausimą “kaip laikaisi”. Va tau ir jausmingi žmonės. Apskritai, anglų kalba palyginti su prancūzų atrodo skurdi ir neįdomi - nes tiek kartų tie patys žodžiai naudojami keliems dalykams apibrėžti, tuo tarpu visos kitos kalbos, kurias žinau (įskaitant prancūzų, nors šios dar nelabai pažįstu), turi žymiai turtingesnį žodyną…
Nors, čia reikia pripažinti, angliškas sarkazmas dėl savo paprastumo - geriausias pasaulyje.

Rodyk draugams

Aha, atspėjot teisingai - interneto vis dar neturiu. Nors ir spalio vidurys. Niekam kažkaip nerūpi. Gerai tik tiek, kad iš dangaus nukritęs stebuklas vaikino-informatiko pavidalu nemokamai perinstaliavo Vistą (aišku, prancūziškai, bet sugebėjo įdiegti anglišką vertimą) ir visas programas, tad belaidis netas dabar veikia - puikumėlis, ir dar gavau nemokamos vakarienės itališkame restorane (ir TIK vakarienę, in case jei jau nešvankios mintys braidžioja jūsų galvom).

Tikriausiai vėl pradėsiu reguliariai rašyti kai visi reikalai čia pradės kažkiek taisytis. kol kas, pusantro mėnesio praleisto čia buvo tikras bardakas prie kurio nelabai vis dar galiu priprasti.

For now, savaitės dialogas (ačiū Emmai):
“Man yra absoliučiai nesuprantama kodėl prancūzai mano, kad jų kalba seksualiausia?”
“pff, tu ką, juokauji? O mėginai miegoti su prancūzu?”
“emm… ne. šiaip jau turiu vaikiną”
“Va čia ir problema. Kai tau vaikinas lovoj pradeda šnekėti visokiausias romantiškas nešvankybes prancūziškai, neesmė, kad nesupranti ničnieko - skamba taip gerai, kad nori dar ir dar ! Tik, kai jau pradedi suprasti, ką jisai šneka, pasidaro nebeįdomu”

Ah, na ir taip, dabar jau moku susišnekėti su registratore savo barake. rankos nebeskauda, kai mėginu jos ko nors prašyti :D

Rodyk draugams

Kas nors, po velnių, sustabdykit laiką. Vos vos vakar, atrodo, įsėdau paskubomis į Chesterfield-London traukinį, nespėjusi net padoriai atsisveikinti su vaikinu. O jau šiandien - trys savaitės nuo to laiko, kai atvažiavau į čia, ir mano Romeo, spėjęs jau mane aplankyti, vakar išvažiavo rytiniu autobusu namo.
Nelabai mėgstu teisintis, bet nerašiau ne dėl tingumo. Visų pirma, žinau, ko mano skaitytojai tikisi iš šio blogo - skaityti apie gyvenimą UK. Tas faktas, kad esu penki šimtai mylių nuo šio krašto dabar, nepadeda naujų įrašų kūrybai. Kitas dalykas - stebėkites nesistebėję, interneto čia laukti reikia be galo ilgai - užpildžiau pareiškimą prieš dvi savaites. Nei menkiausios žinutės, ir niekas nieko nežino. O univeras, nors ir per kelią nuo mano bendrabučio, uždaromas aštuntą vakare, kai į kompiuterių salę ateina toks vyrukas (pusę aštuonių) ir pradeda rėkti “Že FĖĖĖĖĖRM” (uždarau) ir rėks tau į ausį tol, kol neišjungsi kompiuterio.

Tikiuosi, kad tie iš jūsų, kurie stojo į Angliją šiemet, jau sėkmingai nuskrido savo naujojo gyvenimo link ir mėginat apsiprasti su šia, kartais stebėtina, šalimi.

Aš tuo tarpu sėdžiu Prancūzijoj, kur taip ambicingai norėjau važiuoti jau nuo pirmo kurso pabaigos. Kaip bus toliau, neįsivaizduoju, kol kas patiriu kažkokį nenormalų kultūrinį šoką, nes lyginu šią šalį su UK, o ne su Lietuva. Kol kas, išskyrus tai, kad mano grupiokai/kursiokai - nuostabūs žmonės, ir tai, kad Strasbūras visas atrodo kaip Vilniaus senamiestis, niekas nedžiugina per daugiausiai. Gal per daug tikėjausi. Gal dėl to, kad viskas nauja. Bet va ko išmokau per pastarąsias savaites:

1. Neįmanoma įvertinti karšto vandens nuostabumo ir nuoširdžiai dėkoti elektros išradėjams, kol nepajausi, kas yra dvi savaites praustis po šaltu dušu. O kai paklausi „atsakingo žmogaus”, t.y. ūkvedžio, kodėl nėra karšto vandens, jis tik tūpai linksi galva - „nežinau”. Teko tris dienas tyrinėti, kol sužinojau, kad vandens čiaupuose temperatūra priklauso nuo lauko temperatūros - kuo karščiau lauke, tuo šaltesnis vanduo. O dar jie kaltina prancūzus tuo, kad tie nesiprausia. Pamėgink palįsti po lediniu vandeniu kasdien…
2. Eurus keisti reikia iš anksto. Nes prancūzai įsitikinę kad visas pasaulis jais naudojasi; tai kam jiems po velnių valiutos keityklas steigti. Būtent.
3. Sužinojau protingiausią sprendimą kovoti su rūkymu - nepardavinėti cigarečių. Nei degalinėse, nei supermarketuose, nei parduotuvių centruose. Rimtai, žmonės, gyvenu pusės milijono gyventojų mieste, pačiame studentų miestelio centre, o nusipirkti parūkyti kasdien lakstau po dvidešimt minučių peškom, nes ten nei autobusai nei tramvajai nevažiuoja.
4. PRAISE ENGLISH BUREAUCRACY. Tas faktas, kad Birmingeme reikėjo vaikščioti per dešimt įstaigų kad gaučiau atsakymą į savo klausimą, dabar atrodo kaip nuostabus nostalgiškas prisiminimas. Čia vaikščiok nevaikščiojęs - niekas nežino, kas už ką atsakingas, o jei ir žino, tai užimti būna ir apskritai, ko tu čia trainiojiesi, eik prancūzų kalbos mokytis,tada ir pasišnekėsim :)
5. Mano univeras Anglijoje - geriausias pasaulyje. Myliu  noriu negaliu. Ilgiuosi. Savo paskaitų ir dėstytojų, kurie, vesdami paskaitas anglų kalba, MOKA tą anglų kalbą.
6. Į Prancūziją be prancūzų kalbos - net nedrįskit. Net į Strasbūrą, kur krūvos Europos Sąjungos įstaigų ir kuris pozicionuoja save kaip tarptautinį europietišką miestą. Ne. Ne. Ne.  Bent jau suprasti BŪ-TI-NA. Kitaip - prapulsit. Ačiū dievui už savo dekanę ir pačiam Dievui, kad davė smegenų sumokėti už kalbos kursą praeitais metais.
7. Tas faktas, kad esi pasiruošęs sumokėti MĖNĖSIO nuomą už tai, kad tavo vaikinas galėtų pasilikti tavo bendrabutyje SAVAITĘ (dalindamasis su tavim kambarį ir beveik nebūnant jame, išskyrus naktis), nieko nejaudina. Ne. Apie kyšius gali irgi pamiršti - nesiūliau, bet iš piktos administratorės rožos supratau, kad nieko nebus (Gal jie per daug pinigų turi…)

8.Prancūzų berniukai simpatiškesni negu pvz angliški (išskyrus mano Romeo hehe), bet taip pat ir labiau arogantiški - „būsi mano nes aš gražus ir tau tikrai patinku.Kaip gali manęs nenorėti?” Kai vienas toks išgirdo „viso gero” po pusės vakaro kažkokio elegantiškai pigaus  „kabinimo”, stovėjo pusvalandį įbestas prie mano barako, manydamas, kad persilaušiu ir grįšiu, kol aš sau jau parpiau lovoje. Nu rimtai, ką aš sau galvoju, tokį offerį atmest :DDDD O bendrai, prancūzai nuoširdesni ir pasiryžę padėti ir eiti su tavim pusę kilometro iki bendrabučio, nes tavo prekių maišelis suplyšo ir gatvėj mėtosi mėsos ir sūriai ir visas kitas maistas.

9.Žmonės (t.y. studentai) čia - fantastiški. Nuostabūs. Puikūs. Nebesistebiu, kodėl visi taip veržiasi į tą Erasmusą. Tai - nuostabiausia gyvenimo patirtis. Rimtai. Ypatingai tiems, kurie nemėgsta vakarėliauti per daug - Erasmusas turi galią tai pakeisti per keletą dienų hehhe

10.Visus besiskundžiančius Anglija, anglišku išsilavinimu ir panašiais dalykais, maloniai maloniai kviečiu į savo prancūzišką bardaką. Pasirodo iki šiol gyvenau gulėdama ant labai labai šilto pečiaus, kur viskas padaroma (nors ir užtrunka) vos ne už tave.

11.Galų gale, stereotipai yra bent kažkiek grįsti realybe.

O bendrai, čia daugiau sarkazmo negu „oi kaip man čia blogai” realybės. Žiauriai smagu, nuostabūs žmonės, kuriems nerūpi, iš kur esi, kiek tau metų ir kiek milijonų turi kišenėje. Aišku, galvojau kad tik Italijoje yra tokia „nelabai akademiška” betvarkė. Na gal dar ir Ispanijoje. Apie Prancūziją net negalvojau :) Bet prie visko priprantama.

Važiuokit mainų visi. Tikrai važiuokit :)

Rodyk draugams

(iraso autore skelbia kad pavadinimas neatitinka nei vienos kalbos gramatikos taisykliu)

siandien planavau nueiti i interneto kavine ir parasyti didziausia irasa apie viska kas nutiko pastaruoju metu anglijoje ir ne tik.

bet deja pasirodo prancuziskos klaviaturos issideste absoliuciai kitaip negu viso kito pasaulio blyn. parasyti siuos keleta sakiniu man uztruko apie desimt minuciu

pasirodo ne tik anglai nori buti isskirtiniai.

irasas BUS. promise! eisiu i baraka ir tuojau pat parasysiu viena kompiuteryje! ir butinai idesiu per usb (nu kodel anksciau apie tai nepagalvojau)

kol kas - yours truly mokosi phhhhancuziskai susisneketi su valytoja ir pranesti kad kriaukle mano kambary isgyvenusi keleta studentisku kartu turetu buti pakeista nes kalkiu ant jos daugiau negu pakankamai.

Rodyk draugams

Kai su Džeimsu buvom Lietuvoj atostogų, nuėjome mokyklon mano anglų kalbos mokytojos aplankyti. Visada jaučiu tam tikrą pareigą nueiti ir pasisveikinti su ja - gėda būtų kitaip. Užvien ir kitus mokytojus aplankau. Kažkaip prieš ketverius metus mintis grįžti mokyklon juokino. Dabar och kaip norėčiau bent kartą į savaitę savo senoj valgykloj sukrimsti cepelinų…
Tai va. Tąkart mokytoja buvo perspėta ir surengė mudviem su Džeimsu visą salę klausytojų. Kadangi nieko mes neruošėm, nusprendėm padaryti  “question-answer” sesiją, per kurią pasakojom, kad Anglijoj nelyja taip jau dažnai (nors dažniau negu tikėtumeisi), kad paaugliai čia labiau emancipuoti (nors nuo to geriau nebūna) ir t.t. Ir štai viena mergina užduoda klausimą:
“Ar tiesa, kad Anglijoje nemėgsta nei lenkų, nei lietuvių, nei apskritai imigrantų?”
“Deja, tiesa, bet….” pradėjo pasakoti mano Romeo. Pasakojo apie penkias minutes, po to perėjom prie kitų klausimų.
Tai tiesa. Imigrantų čia nemėgsta. Oficiali priežastis - “purvini emigrantai atiminėja mūsų darbus”. Ypatingai lietuviai ir lenkai, kurių čia tikrai nemažai. Teko keletą kartų sutikti autobuse vieną kitą žmogų kuris apspjaudytų nemaloniausiais žodžiais vos išgirdęs kažką šnekant užsienio kalba.
Grįžtant prie lenkų ir lietuvių, tiksliau prie lietuvių. Jei mūsų taip jau nemėgsta, kyla klausimas, kodėl niekur taip ir neatsitiko taip, kad masiškai būtų atleidinėjami tautiečiai Anglijoje? Kodėl nėra imigracijos bangos atgal į Lietuvą/Lenkiją? Įdomu? Tai vat, mielieji. Priežastis labai paprasta.

Niekas iš anglų darbų neatiminėja. Tiesa ta, kad juolab dabar, krizės metu, labai mažai Anglijos piliečių eis “purvinti rankas” plaunant indus, dirbant restorane padavėju, valant viešbučių kambarius arba dirbant gan intensyvų fizinį darbą statybose, kai gali gauti vos vos mažiau negu tokių darbų pajamas prašant bedarbio pašalpos. O ne. Jie nori būti koordinatoriais, vadybininkais, asistentais, administratoriais. Ir kas, kad nebaigę universiteto ar koledžo. Nu.Ir.Kas.
Kartu su “darbų atiminėjimu” yra aptarinėjamas kitas klausimas, vadinamasis “skills gap” - “įgūdžių trūkumas”. Mat, jei dar nežinojote, tarp tų britų, kurie susimąsto tęsti savo išsilavinimą, dauguma pasirenka Socialines studijas (verslas, sociologija, psichologija ir t.t.), teisę, dramą arba kalbos filologiją. Visi nori patapti vadybininkais (kieno vadybininkais, niekas atsakyti negali), mokytojais ir aišku aktoriais bei teisininkais. Inžinerijos, fizikos, mechanikos, chemijos ir visų kitų tiksliųjų mokslų, kur reikia galvos o ne liežuvio, kažkaip nenori žmonės rinktis. Tai ko skundžiatės? Vat ir privažiuoja jums arabų, indų ir afrikiečių, kurie ketverius metus sėdės susikūprinę prie knygų ir mokysis, o po studijų baigimo gaus nuostabų darbą su šešiaženkliu atlyginimu, nusipirks kokį  Ferarį ir važinės gatvėmis girdėdami “prakeikti emigrantai, gyvenantys iš mūsų pašalpų”, tarsi iš tų pašalpų galima nusipirkti gerą mašiną. Darbų pasiūla yra milžiniška tam tikruose sektoriuose - ir logiška yra, kad jei tos pasiūlos neužpildo šalies piliečiai, atsiras kitataučių, kurie mielai imsis tokio darbo.

Pagalvokit logiškai. Darbdavys, turintis pasirinkimą tarp kandidatų, pasirinks tą, kuris geriau moka šalies kalbą (tuo atveju jei abudu lygūs pagal kitus požymius) - dažniausiai tai bus tos šalies pilietis, o ne emigrantas. Tai kodėl tas faktas kad vis daugiau kitataučių gauna darbus Anglijoje yra siejamas su neapykanta, su tuo kad “jie vagia mūsų darbo vietas”, o ne su tuo, kad patys anglai tokiems darbams neturi atitinkamų įgūdžių, nes paprasčiausiai tingi juos pramokti/išmokti?
Pavydas, žmonės. Pa-vy-das.

Dauguma lietuvių žino, KO važiuoja Anglijon. Jei užsidirbti pinigų - dirbs dieną naktį, taupys ir siųs pinigus namo. Jei mokytis - sėdės ir mokysis (aišku neapsieina be studentavimo ir vakarėlių bet vistiek). Nebijo dirbti sunkaus darbo. Nebijo “išsipurvinti rankų”. Ir svarbiausia (gal dėl to, kad vis dėlto ne taip senai gyvenome Sovietų Sąjungoje, kur niekas nieko neturėjo), moka vertinti tai, ką turi.

Vat. Žodį tariau. Einu toliau kraustyti daiktų. Keičiu gyvenamąją vietą, neminėjau?:)

Sweet screams :)

Rodyk draugams

(intensyviai galvoju, ar įrašo pavadinimas sutaps su turiniu)

Vakar pagaliau atėjo diena, apie kurią sapnavau košmarus pastaruosius tris mėnesius. Man. Sukako. Dvidešimt.

Neskaudėjo.

Ir pasaulis neapsivertė aukštyn kojom.

o mano vaikinas suplanavo dieną taip, kad net nespėjau padoriai pagalvoti apie tai, kad šios dienos bijojau kaip nežinia ko.

Oh, aišku kad gavau sveikinimų. Apie dvidešimt Facebook’e, iš pažįstamų ir nelabai pažįstamų, kai kurie sukurti automatinio “sveikinkiklio” :) Iš šeimynos Baltarusijoje ir Lenkijoje, kurie išleido marias pinigų mėgindami prisitarabanint į mano mobilų iš fiksuoto ryšio užsienyje. Iš tikrų draugų ir draugių, kurie nepamiršo ir vis neapleido vilties, kad aš imsiu ir atskrisiu netikėtai. Kaip praeitą vasarą. Paskambinsiu vieną dieną Alionai ir pasakysiu - “ei, panele, atskrendu Vilniun po dviejų dienų, surprise surprise, pasitiksi? Tik nė žodžio motinai”
Ir dovanų. Gitarą, mėgstamiausios rašytojos knygą (Sophie Kinsella, tiems, kuriuos domina), superduperminkštą chalatą, trijų patiekalų vakarienę itališkame restorane ( oi, patikėkit, nenorit jūs trijų patiekalų ten suvalgyt. Sprogau. Tikrąja to žodžio prasme. Dabar tenka badauti-atgailauti), dovanų čekį grožio parduotuvėje, labai jau skaudžią pinigų sumą iš mamos (turint omeny kad ji iš manęs neseniai skolinosi pinigų. pamelavau, kad pasiimt babkių negaliu, nes sulaužiau kreditinę kortelę ir teks dabar iki Kalėdų laukti). ach, ir dar va

Sakykim, čia emm… turguj pirkta pigi imitacija. A tai dar apvogsit :)))) Teks dabar manikiūrą auginti, nes kol kas šitas dalykėlis apgailėtinai atrodo ant mano rankos, čiupinėjusios po kelis šimtus lėkščių (švarių,purvinų, šaltų,karštų) per dieną (su pirštinėm, bet nuo to dar blogiau - dar ir smirda guma :)) )

Keletas dalykų vis dėlto yra džiuginančių.
Nuostabiai pabaigiau mokyklą. Studijuoju ir nesiruošiu studijų mesti. Dirbu ir turiu pakankamai pinigų save išlaikyti. Visai neblogai sekasi svetimoje šalyje pritapti.Turiu tikrų draugų, už kuriuos gyvybę paaukočiau. Ir mylimą žmogų, su kuriuo ramu ir saugu.APturėjau savo “vakarėlių liūtės” laikotarpį, myliu tai, ką kiti nekenčia bet vistiek reikia daryti - skaityti. Berods lyg ir  “normali” pagal normalumo normas.

Netapau paaugle motina. Neištekėjau anksčiau vien dėl to kad pusė mano draugių ištekėjo. Neįsigrūdau krūtų implantų,nesisiurbiau riebalų, nepraleidau trijų valandų tvarkydama plaukus ar/ir darydama makiažą, apskritai išmokau pasitikėti savim tiek,kad vaikščiočiau be kilogramo kreminės pudros kiekvieną dieną; net neturėjau rimtesnių minčių bent vieną iš šių dalykų padaryti. Angliškais mastais aš kažkoks statistinis išsigimėlis. Jei galvojat, kad išsidirbinėju, jūs pasižiūrėkit bbc iplayer arba bbc three rodomas dokumentines laidas. Jie filmuoja programas apie tai, kaip aštuoni Byviai ir Tešlagalviai, amžius 18-25, pirmą kartą gyvenime sužino (net ne susivokia, o sužino), kad karštas vanduo neatsiranda iš niekur (boilerį reikia įjungti) ir kad pinigai nedygsta medžiuose ar tėvų kišenėse, o atsiranda per prakaitą ir nervus, kad maistas pats nesigamina, o valgant vien pusfabrikačius gali sutrikti virškinimas. Kaip keturiolikmetė ir šešiolikmetė leidžiasi su tėvais į kelionę, “padėsiančią joms apsispręsti “- pastoti DABAR ar palaukti (nė viena neturi net vaikino; “Man reikia vaiko, o ne vyro, vat”), dėtis krūtų implantus ar ne.
Mano motina prikultų mane kai reikiant už tokias mintis; man rodos dauguma tų, tarp kurių buvau išauklėta, priimtų tokias savo vaiko mintis (mintis, kurias vaikas rimtai nori įgyventindi) kaip auklėjimo stygių ar klaidą iš savo pusės.

Nukrypau nuo temos. Apie angliškas dokumentikas parašysiu kaip nors kitąkart. Tikiuosi.
Vat toks gimtadienis. Vis dar nesitiki; kai buvau dešimties, galvojau kad dvidešimtmečiai žmonės tau jau ohoho kokie suaugę ir atsakingi. nixrena. Aš vis dar mokausi būti suaugusia…

Liko dešimt dienų iki mano kelionės Prancūzijon, o aš, jei viskas taip ir toliau seksis su buto paieškom, tikriausiai nakvosiu po Strasbūro pagrindiniu tiltu. Jei yra norinčių prisijungti, prašom prašom :)

Rodyk draugams

Atrodo kad vakar gavau egzų rezultatus ir stebelijausi į kompiuterio ekraną pusvalandį, negalėdama patikėti. Atrodo praėjo vos savaitės nuo to laiko kai išsikrausčiau iš savo kambariuko ir palikau jame keletą ryžinių papločių bei plastikinių maišų ( ir juodą skrybelę). O šiandien pasižiūriu į kalendorių - po velnių, už dviejų savaičių jau ruduo.
Uhh, kaip noriu grįžti atgal ir priplakti save už pastovų paauglišką nuogąstavimą kad laikas tempiasi kaip guma, kad niekas nenutinka taip greitai, kaip aš norėčiau. Oi trenkčiau sau pačiai per galvą….
Tai va. Pradžioj pasiteisinsiu truputį; yours truly dirba po dešimt valandų per dieną pamainas, po kurių sėdint mašinoj vienintelis tyras noras - paguldyti kojas užtarnautam poilsiui, neskaičiuojant netyrų, susijusių su milijonu būdų nugalabyti savininką, kuris taupo pinigus ir vietoj to kad pasamdytų daugiau žmonių, esamiems suvaro po penkiasdešimt darbo valandų per savaitę. Sakysit, ot ko čia skundiesi, juk pinigai po galais tai nemaži. Ot ir ne. Turint omeny visus mokesčius, kuriuos iš manęs nudirs, tas faktas, kad dirbu pusšimtį valandų per savaitę neatneš man daug daugiau pelno negu paprastas keturiasdešimties valandų grafikas. Jei kam nors įdomu, galiu paaiškinti detaliau, bet į formalumus čia nesigilinsiu.
Vienintelis pliusas - mano kelionė darban (autobusu) trunka apie valandą. Pusvalandį, jei nėra kamščių ar kelio taisymo darbų. Greitai išmokau tą valandą išnaudoti, skaitydama knygą ar klausydama audiobooko. Neatsimenu, kad kada nors būčiau tiek perskaičius per pastaruosius dvejus metus, kiek per šį pastarąjį mėnesį. Kažkur net juodraščiuose turiu užsislėpus įrašą apie tai, KĄ skaičiau, bet tai irgi vėliau.
Dar. Su vasara jau senai atsisveikinau. Su normalia vasara, tai yra. Angliška vasara, su liūtimis ir vėjais nesiskaito. Taigi, jei kur nors pamatysit šviesiaplaukę peršlapusią vištą juodais drabužiais (uniforma)  Mančesterio gatvėse - tai tikriausiai būsiu aš; nes per dvejus metus gyvenimo čia aš vis dar kvailai tikiu, kad globalinis atšilimas vieną dieną atneš amžiną saulę į šiuos kraštus, ir taip ir neturiu padoraus skėčio, išskyrus tą, kurį nukniaukiau Bukingemo Rūmuose praeitais metais, nes kažkas jį paliko ir taip ir neatsiėmė.

Vienas labiausiai nervus gadinančių punktų - labai grėsmingai artėju prie dvidešimtmečio ribos. Kol mano Romeo vynioja dovanas ir mėgina jas “gudriai paslėpti”, kas jam iki šiol labai menkai pavyksta, nes pažįstu jį geriau negu pati maniau, aš bukai žvelgiu pro langą ir vis galvoju, kad man tai nenutiks. Nesu aš pasiruošus perkopti antrą savo gyvenimo dešimtmetį. Jaučiuosi kaip sena žiurkė. Atrodo, paistalai, o kažkaip vis labiau norisi likti -niolikine. Grįžti keletą metų atgal ir trinktelti sau dar kartą už tai kad taip skubiai norėjau suaugti. Vat jum, prašom. Aplinkui visi draugai ir draugės susituokė, trys laukiasi, dar viena jau antro vaiko. Gal dėl to aš čia taip Balzakiškai pasijutau. Kažkokia ankstyva viduramžio krizė. O gal tai reiškia kad dvidešimt metų ir bus mano viduramžis,kas žino.

Ah, ir paskutinis dalykas, šįkart angliškas. Ar girdėjot apie Baby P skandalą? Jei ne, trumpai paaiškinsiu - prieš keletą metų savo namuose žuvo pusantrų metų vaikas Peteris, muštas motinos, patėvio ir jo brolio, marintas alkiu ir patyręs nemažai patyčių,  fizinių ir moralinių. Detalės tokios maždaug:

“-baby had severe lacerations and bite marks on his head or
-8 broken ribs which incidentally would have made breathing incredibly painful
-his private parts smashed with a shoe
-injuries from being dropped and thrown
-his earlobe that had been completely detached from his head
-black finger and toenails
-several nails completely missing
-tips of his fingers had been sliced off
-his fraenulum was torn
-bleeding on his spine by his neck
-a tooth missing (and found in his colon) “
-a broken spine which paralysed him from the waist down

Tačiau skandalas kilo dėl to, kad apie šią situaciją daugmaž žinojo socialiniai darbuotojai ir vaiko gydytojai, bet niekas nieko nedarė, kad paimtų vaiką iš tų namų. Tėvai maskavo mėlynes šokoladu, o gydytoja nieko įtartino surasti negalėjo, socialinė darbuotoja “išekspertizavo” kad vaikas gan saugus savo šeimoje. Neatsimenu, nuo ko Peteris mirė, bet jo kaukolė sulaužyta, šonkauliai irgi, daug mėlynių ir žaizdų, paralyžiuotas stuburas ir taip toliau. Azijietė gydytoja, aišku, to nepastebėjo. Gilintis į detales galima čia. Skandalas, kuris kilo, kai byla buvo viešai paskelbta, buvo nenumaldomas, žmonės piktinosi tiek motina, tiek socialinės globos darbuotojais ir biurokratija.
Šiandien (ar tai vakar) Baby P buvo oficialiai paskelbtas kaip baby Peter, visi vardai irgi iššifruoti ir paskelbti spaudoje viešai. Kaltieji nuteisti, daugiau ar mažiau, kalėjiman. Tik va kas. Visuomenė taip pasipiktinusi, kad valstybė svarsto apie naują šių žmonių identitetą, kai šie išeis iš kalėjimo. Mat, o siaube, juos gali persekioti, kesintis į juos, kai jie išeis laisvėn, nekęsti jų. Svarstoma duoti jiems naujus dokumentus, naujus namus, net naują išvaizdą!!!!Šitokio daikto kaštai … “The extra cost of providing security for the three people identified as allowing the death of Baby Peter could rise to £1m a year, a union has said.”

Kas juos mokės?
Aš, kai išskaičiuos mano mokesčius nuo keturių šimtų darbo valandų. Ir visi jūs, dirbantys ar bedirbsiantys Anglijoje.
Tai va, po tokių žinių, labos jum nakties :)

Rodyk draugams

Tiesiai šviesiai pasakius, tiems, kurie studijuos Anglijoje, vieną ar kitą dieną ateis galvon mintis, kad reikia pradėti dirbti arba uždarbiauti. Ir, atsižvelgiant į tai, kad nelabai daug darbdavių išskėstom rankom priims studentus nepabaigusius universiteto, ir į tai, kad Aglijoje paskaitų valandų skaičius yra dažniausiai tarp šešiolikos ir dvidešimt dviejų per savaitę, lieka tik keli potencialių “profesijų” variantai - vertėjas, paRdavėjas ir padavėjas. Paskutinė profesija - dažniausiai sutinkama tarp studentų, vis dar besimokančių.

Dar prieš važiuojant į Angliją asocijacijos su padavėjos darbu buvo nekokios - kažkas įpiršo galvon, kad toks darbas-  ne padoriems žmonėms. Keista ir gėda dabar - turėjau žinoti geriau, būti kažkaip labiau subrendusi ir suprasti, kad joks darbas gėdingas nėra. Kad ir kaip bebūtų, mano pirmas darbas Jungtinėje Karalystėje buvo vertėjavimo agentūroje. Tik vėliau, susipratusi, kad vien iš vertėjavimo nelabai išgyvensiu, griebiau galimybę ir užsiregistravau padavėjos darbui.
Prisipažįstu, smarkiai klydau. Ne tik “padavėjavimas” yra nuostabi patirtis, bet ir Vakarų pasaulyje patapo net kažkokia mada, viena būtinų studentiško gyvenimo dalių. Nenuostabu, kodėl. Darbas tikrai nėra sunkiausias pasaulyje, plius grafikas yra gan lankstus daugumoje atvejų. Išankstinės patirties tokiam darbui nereikia daug. Įgūdžiai, įgyti tokios patirties dėka, labai lengvai “pernešami” į kitas gyvenimo ir verslo sritis. Ir aš net nešneku apie fizinį krūvį. Štai keli:
- Customer service (klientų aptarnavimas)
- Multitasking (gebėjimas atlikti keletą darbų vienu metu)
- Ištvermė ir kantrybė
ir taip toliau.

Mano patirtis šiuo atžvilgiu nėra nei didelė,  nei maža - apie pusantrų metų. Reikia paminėti, kad Anglijoje yra du būdai gauti padavėjo darbą. Vienas, tradicinis - tiesiogiai restorane, dirbant pamainas ir taip toliau - tai, ką matome kiekvienoje picerijoje, bare, kavinėje. Antras būdas - labiau komplikuotas - per agentūrą. Užsiregistruojat su agentūra (catering arba hospitality agency) ir laukiat darbo pasiūlymų (kartais skambina darbdaviai su pasiūlymais, kartais - registruojatės pamainoms internetu). Dažniausiai darbas bus skirtingose vietose, su skirtingais žmonėmis, skirtingais vadybininkais, per skirtingus renginius ir, daug galimybių, kad kiekvieną kartą dirbsite vis ką nors kita - tai restorane su maistu, tai bare su gėrimais, tai prie virtuvės beplaunant indus ir t.t.. Toks darbo pobūdis tinka tiems, kas neapkenčia rutinos ir kasdienybės. Būtent dėl to man ir patiko dirbti Off To Work’e - nors tenka pripažinti, kad buvo savaičių, kai darbo visai negaudavau, užtad per pusantrų metų pabuvojau daugelyje didesnių ir mažesnių renginių ne tik Birmingeme, bet ir, pavyzdžiui, Coventry, Warwick’e, Bukingemo Rūmuose Londone, neskaitant futbolo, kriketo rungtynių, verslo vakarėlių, koncertų, konferencijų, parodų ir daug kitų.
Šią vasarą neprivalėjau dirbti - pinigų turiu pakankamai save išlaikyti, o įskaitant tai, kad, gyvenant dviese (su vaikinu), kai kurie dalykai apsieina pigiau - daugiau negu pakankamai. Bet, kaip minėjau, negaliu pakęsti rutinos ir sėdėti namie vienai laukiant kol mano Romeo parsibels iš darbo popiet pradėjo mane lėtai žudyti, ypatingai dėl to, kad rajonas, kuriame gyvenu, nėra labai įdomus pramogų atžvilgiu. Taigi susiradau darbelį vertėjų biure ir restorane.
Taigi, prie reikalo. Noriu pasidalinti mažomis paslaptimis, kurios tikrai pravers visiems, pradėsiantiems dirbti šitokį darbą.

1. Padavėjo darbas- pagrinde fiziškas. Didžiausias krūvis tenka kojoms, ypatingai - pėdoms. Jeigu turite penkias pamainas po aštuonias valandas, geriau per tą laiką atsisakyti kelionių į sporto salę ir panašiai. Kitas dalykas-apranga ir batai. Dažniausiai reikalaujama juodų kelnių ir marškinių (baltų ar juodų) - stenkitės rinktis tuos, kurie sudėty turi daugiausia medvilnės; taip išvengiama spuogų, išbėrimų ir pernelyg riebalotos odos. Kas liečia batus, labai patartina investuoti į ortopedinį apavą - sumokėsit daugiau, bet patikėkit, dienos gale kojos bus jums dėkingos iki gyvenimo galo :) Mano mėgstamiausi patogių batelių gamintojai - Kangaroos (Indrės rekomentuoti) ir Skechers.
2. Prie to paties. Amerikoje yra dvi auksines padavėjo taisyklės. Viena jų vadinasi “HIHO”; “Hands in- hands out”. Neįsivaizduoju, kodėl taip pavadino, bet esmė yra tokia - niekada nevaikščiokit tuščiom rankom. Taip tausosite kojas. Nunešėt užsakymą - paimkit tuščius indus nuo kito stalo. Pažįstu vyruką, kuris jau trisdešimt metų dirba šiame versle ir vadovaujasi šia taisykle. Jam šešiasdešimt metų, o jo kojos tokios pat būklės, kaip ir mano - nes niekada nevaikšto veltui.
3. Antra auksinė taisyklė - CIY - Cover Your Ass. Taisyklės laikytis padės viena labai protinga prielaida - kad ir ką bedarytumėte, jei kas nors nepavyks, visi kaltins jus. Kad ir prie ko prisiliestumėte, gali būti taip, kad nutiks kažkas netikėto, ir tada jums “galas”. Duosiu pavyzdį iš asmeninės patirties. Paėmiau užsakymą iš žmonių, kurie buvo pastovūs restorano klientai ir puikiai žinojo, kad aš - naujokė. Pamiršau ant užsakymo lapelio užrašyti laiką. Kadangi buvo daug žmonių, užsakymą palikau virtuvėje ir išskubėjau daryti ką kitą. Po penkiolikos minučių lakstymo buvau pakviesta tų žmonių; jie man pradėjo aiškinti, kad jau pusvalandį laukia savo maisto, o jo kaip nėra taip ir nėra. Nuskubėjau virtuvėn, kur man paaiškino, kad, kadangi neužrašiau laiko ant lapelio, mano užsakymą nustūmė į paskutinę vietą, ir kad teks palaukti. Kai pasakiau, kad laukiau jau pusvalandį, man atrėžė, kad tai netiesa. Klientai gi aiškino, kad jau geras trisdešimt minučių sėdi ir laukia. Kadangi laiko jausmą buvau laikinai praradus, išprašiau iš vadybininko jiems nemokamos kavos. Tai va, aš likau apmulkinta (kaip išsiaiškinau vėliau), klientai vaidino nepatenkintus,o restoranas prarado dviejų kavos puodelių pinigus.
4. Jei dirbsite nedideliame restorane, yra tikimybė, kad atliksit ne vien maisto nešiojimo pareigas. Ten, kur dirbu aš, darome viską - pradedant šaltų užkandžių gaminimu, baigiant indų plovimu. Nėra taip baisu, kaip atrodo, kuo įsitikinau pat pirmą dieną. Mano mėgstamiausias darbas - plauti indus, nes tai yra vienintelis veiksmas, kuris turi šiokį tokį galą - vieną akimirką indų krūva pasibaigia bent jau penkiolikai minučių, tuo tarpu kai pačioje restorano salėje visada yra ką sutvarkyti ir išplauti :)
5. Merginoms- kadangi darbas yra gan fiziškai intensyvus, tai puiki galimybė numesti svorio. Viena auksinė taisyklė - maistas. Dažniausiai darbdavys pasiūlys arba nemokamą maistą, arba labai sumažintomis kainomis. Vienokiu ar kitokiu atveju pinigų ilgainiui nelabai sutaupysite (nebent pamainos labai ilgos, ir nevalgot namie beveik visai), o štai namie gamintas maistas, atneštas į darbą padės nepriaugti kilogramų; nes restoranuose ir kavinėse gamintas maistas yra žymiai mažiau sveikas ir labiau kaloringas, negu naminis.
6. Ir galų gale - arbatpinigiai. Per agentūrą dirbantiems pasisekia mažiau, bet kai pasisekia, tai rimtai. Atsimenu vasarą, dirbant kriketo lauke, teko gauti nuo dvidešimt iki penkiasdešimt svarų (aštuoniasdešimt - du šimtai litų) per dieną, bet tai truko tik pusantros savaitės (nors nesiskundžiu- buvau labai patenkinta). Geriausia klientų aptarnavimą suteikia tie, kurie atsimena keletą dalykų: visada reikia atskirti darbą nuo asmeninio gyvenimo: tiems, kuriuos jus aptarnaujate, nusispjaut, kad praeitą naktį iki  keturių ryto rašėte kursinį ir šiandien esat neišsimiegojęs, be nuotaikos; šypsotis paprasčiausiai būtina, ypatingai Anglijoje - dirbtinė ar nuoširdi, tačiau šypsena aptarnaujant yra kultūros dalis; kita kultūros dalis - kalba. Negana kalbėti gerai, žodyno ir gramatikos atžvilgiu. Reikia žinoti tam tikrus subtilumus, kurių mokykloje nemoko, o kurie yra gan svarbūs. Pavyzdžiui, klausimas “can I help you?” bus neretai priimtas kaip įžeidimas, tipo “nu, ko tu nori, davai sakyk, nes neturiu laiko”; o štai “HOW can I help?” tinka labiau. Arba dar. Kai norite paklausti žmogaus, ar jis nori daugiau gėrimų, klausti “would you like (some)more… (wine, coke, tea)?” nevalia, nes žmogus gali priimti tai kaip “nu, tau dar negana, nori dar?”; paprastai klausiama “would you like anything else to drink?”/”would you like anything else?”. Aišku, nepyks ant jūsų kiekvienas anglas už “can i help you?” ir nedraskys akių, bet, kaip byloja trečia taisyklė, always cover your ass. Juk jums nereikia problemų:)

Vienas geriausių darbo aspektų - kai pamatai, kaip viskas vyksta iš vidaus, begalinis noras lakstyti po restoranus dingsta. Bent jau man. Nes nėra viskas taip kruopštu, rafinuota ir nuostabu kaip atrodo; maistas, kurį paduoda, visai lengvai pagaminamas namuose, o jei darbe dar ir gamini, tai patampa visai nesudėtinga. Tai va. Tiek šiam kartui. Gal jūs turite kokių nors patarimų? gal ką praleidau? Gal turit kokių įdomių istorijų? dalinkitės:) aš einu liulia, rytoj - eilinė pamaina. Kas užsuksit į Mančesterį, užeikit į Metro Fish Bar, 825 manchester Road, Bury, pasisveikinkit :) Būtinai nusišypsosiu.

Rodyk draugams