Didzioji Britanija - Ar tikrai rojus?

Sakoma, kad gyvenime vieną kartą esi vabalas, kitą kartą - priekinis stiklas (mašinos). Po trijų mėnesių traiškymo, mindžiojimo ir kitokio biurokratinio sadizmo, pagaliau ateina tai, kas panašu į mano baltąją juostą. Kol kas ji pilka kaip nudvėsusi pelė, bet aš jau užsikrečiau optimizmu. Atradau, kur gyvena šiltas vanduo - ogi ketvirtame aukšte (aš apsigyvenau pirmame), iš dešinės. Pasirodo, vandens srovės sistemos schema - Minotauro labirintas; nesistebiu, kodėl pusė mano kaimynų apsirišę šalikais kosti nuo šeštos ryto iki antros ryto ir verkia - nes į paskaitas tokios būsenos niekas neleidžia, o gydytojų pažymų niekas nepriima - praleidai dvi paskaitas per dalyką - ir von iš jo, nesvarbu ar tau tinginystės uždegimas, smegenų reumatizmas ar tikrų tikriausias gripas. Kai iš dešimt dušų veikia tik vienas, ir į tą naktį liftai nebevažiuoja, nustoji stebėtis, kodėl prancūzus vadina purvinais ir sako kad nuo jų smirda. Aš irgi tingėčiau praustis… Užbarikadavau duris kažkokiomis senų drabužių skeveldromis ir vėdinu kambarį kol pasidaro šalta sėdėti su aštuoniais megztiniais (kur gyvena šildymas, dar neatradau. Reikia lobių žemėlapio) ir dantys patampa mėlynokos spalvos (o kadangi geltona nedingsta, gauname žalius blizgančius dvidešimt aštuonis burnos papuošalus). Taigi nuo dabar mano čionkyštė draugė, gyvenanti trisdešimt metrų nuo mano barako, nebematys mano rankšluoščiu pridengtų šešiasdešimties kilogramų, strikinėjančių po jos butą po dušo (kuo ji labai nusivylė)Dar ,vienu mostu išgėriau visas mamos atsiųstas vaistažoles - laukiu kito siuntinio, tik pribijau kad kas nors gali ne taip suprasti ką reiškia žodis „žolės” užrašytas ant siuntinio, kad nesusipainiotų (mama nusiuntė dar vieną su lietuviškomis dešromis, kurias už neblogą antkainį priekiauju su vietiniais prancūzais; man - dieta ir pinigai, jiems - iš nežinia kur atsiradęs pojūtis, kad suvalgius kilogramą Biovelos raikyto kumpio, jie perpras lietuvišką alkoholio imunitetą ir sugebės surasti skirtumą tarp Lietuvos ir Rusijos ir visaip kitaip pažins lietuvių kultūrą o po to galės pūstis dėl to kaip gaidžiai prieš vištas)
Didžiausias šio mėnesio pasiekimas - i n t e r n e t a s. Trys mėnesiai betikslio barbenimo į berods „tinkamas” duris, apie kilogramas makulatūros, gautos ir išsiųstos, ir mano gero pažįstamo nežmoniškos sąskaitos už skambučius man siekiant išklausyti visų mano didelio apsikvailinimo detalių - nes verk neverkus, šauk nešaukus, mandagiai nieko nepasiekiau. Famdemenaž (čia taip vadinasi pusšimčio metų boba kuri sėdi registratūroje ir kuriai moka už sėdėjimą, o kuri ir to nesugeba padaryti - vis laksto „reikalų”, kainuojančių aštuonis eurus už pakuotę ir geriamų su pienu ir cukrumi kai norisi papletkinti su valytojomis) labai prancūziškai gūžteli pečiais (neperdedu, gūžtelėjimas pečiais čia yra toks įvairus ir reiškia tiek dalykų, kad galima būtų išleisti kažkokį žodyną-enciklopediją ), „užregistruosiu problemą, kai grįšiu rytoj”. Ir kaip toj pasakoj - rytoj rytoj rytoj rytoj. Galiu paraidžiui prancūziškai pasakyti „rytoj” atbulai vidury nakties kai esu girta.
Taip ir likčiau šventoj nežinioj ir skurdžioj “be-internetinėj” erdvėj, jei ne mano pažįstamas-geradaris (kažkaip gyvenime karts nuo karto ant tokių užsiraunu. Dažniausiai užsiraunu ant mafijozų-manjakų, bet kai pasitaiko išimčių, jos tikrai labai nuostabios) prancūzas, su kuriuo vieną kartą susitikom išlenkti stikliuko.
„tssss (gūžtelėjimas pečiais). Užsieniečiai (dar vienas gūžtelėjimas)…. nežinot jūs, kaip su sistema kovoti. Aš tau paaiškinsiu”
Ir paaiškino. Kitą dieną dar gavau tai, kas dar labiau paspartino visą procesą - mat atsiuntė man sąskaitą už tris mėnesius „naudotą” internetą. Už internetą, kurio akyse nemačiau nuo tada kai į čia persikrausčiau. Suma nelabai didelė, bet už tokius pinigus galima būtų nusipirkti kokį lūpdažį iš Chanel. Tai ir nusprendžiau padaryti, in case of success. Gražiausia prancūzų kalba, kuria mokėjau, išaiškinau pusiau mandagiai mano kavutę geriančiai famdemenaž, kad nemokėsiu ir taškas, o jei mėgins ką nors daryti arba nedaryti, paprasčiausiai apskųsiu teismui. Ir dar pridėsiu karšto vandens ir šildymo problemą. Ir tai, kad be šviesos gyvenau kaip aborigenas tris dienas. Ir tai, kad vieną dieną mano lovos palydovas buvo puspirščio dydžio neaiškios kilmės vabalas. Teismas. Bauda barakui. Atleidimas tau . Ir jokios darbuotojų asocijacijos tau nepadės (nes mat čia darbuotojų asocijacijos vos ne įstatymus rašo ir kuria; visi jų klauso; negalima šiaip sau atleisti prancūzo iš pareigų; žmonių stoka, mat. Krizė)
Mandagiai atsukau užpakalį, demonstratyviai suplėšiau popiergalį su perspėjimu apie mokėjimą už internetą ir nuėjau savo urvan. Po dviejų valandų pasibaladojo kažkas, kas, gerai įsižiūrėjus, kažkiek priminė mechaniko ir IT vyruko hibridą. Dvi minutės darbo - ir visa pasaulio virtuali erdvė po mano kojomis. Nuolankiai grįžau prie registratūros langelio ir padaviau kortelę sumokėti už internetą už šį mėnesį - tegul jau jiems būna, pagalvojau, Chanel lūpdažio nenusipirksiu, o vat Bourjois gal išeis. Bobutė, truputėlį pabalusi, iškvojo iš pradžių apie tai, ką ruošiuosi daryti su vabalais, atjungtu šildymu ir kitokiomis nesąmonėmis. Kai patikinau, kad kol kas nieko (o pasirodo jai liko vos keli mėnesiai iki užtarnautos pensijos), nudžiugusi pinigų nepaėmė. Pasakė „aš sutvarkysiu kad nereikėtų mokėti”. Ir puolė rašyti žinutes savo penkiasdešimtmetėms draugėms Facebooke apie nuotykius „su tais keistais užsieniečiais”
Tai va. Iki paskaitos ryte liko penkios valandos. Gal laikas miegoti.
Apie kitus didžiuosius pasiekimus-kitąkart.
Toodles.
V

Rodyk draugams

(skiriama tam, kas liko iš mano skaitytojų kontingento)
Ech, Prancūzija… romantikos ir svajonių šalis. Šalis, kur kiekvienas akimirkai pavirsta sekso ir meilės ištroškusiu paaugliu. Kas nesvajojo, atvažiavęs į Paryžių, praleisti keletą nuostabių pikantiškų vakarų su prie Eifelio bokšto tau nusišypsojusiam labai jau patraukliam vaikinukui?
(tik vėliau suvoki, kad tas vaikinukas - visai ne prancūzas, o trečios kartos išeivis iš Alžyro, kurio giminės medis panašesnis į pasaulio šalių indeksą. Tikri prancūzai arba nepatrauklūs, arba nesišypso)
Kas nesiseilėjo nuo minties pavaikščioti po bažnyčią, kurią Kvazimodas sugebėdavo apšokti, tarytum Mauglis, per tris kartus; sulaukti sutemų, tikintis, kad tas akmeninis monstras ant pačios bene viršūnės atgis ir pradės draugiškai svaidžioti juokelius; pavalgyti įžymiųjų varlių kojyčių (nuo kurių prie cepelinų ir mamytės kotletų pripratintas lietuviškas skrandis susiraukia tarytum vynuogė; nenorit žinoti, kas dedasi kai minėtasis organas „atsiraukia) ir patekti į tikro vyno degustaciją (impossible, nebent esi aristokratas - Paryžiaus tipo aristokratas), nusigerti ir iki paryčių tampytis gatvėmis gatvelėmis, skambant romantiškai akordeono muzikai ir nuostabiai seksualiai prancūzų kalbai…..
Kai esi turistas, atvažiavęs Prancūzijon patirti šių bei milijono kitokių nuotykių, suruoštų turistams, kai tavo biudžetas leidžia sėdėti dvi valandas Laduree cukrainėje ir valgyti nuostabiausius pasaulyje Macarone (du eurai už mažą gabaliuką dydžiu primenantį apvalų sausainėlį), šios svajonės išsipildo.
Kitas reikalas, kai atvažiuoji čia su kitokiu tikslu negu apsvaigti nuo prancūziško gyvenimo būdo, pamačius laimingas poreles dvi valandas „pietaujančias” kavinukėse ir senukus skaitančius klasikinę literatūrą prie upės.
Pirmoji pamoka šioje šalyje - tolerancijos. Išmoksti žmogus, kad negali savęs vadinti tolerantišku vien todėl, kad pamatęs kitatautę merginą gatvėje, nepuoli jos mušti. Negali. Negalima sakyti, kad esi tolerantiškas prancūzams/ispanams/italams nes o ką čia galima diskriminuoti? Juk visi tokie patys. Balti (arba įdegę). Mėlynakiai. Europietiškų bruožų. Tai, kad gyvenai keletą metų užsienio šalyje ir tau visai neblogai sekėsi, irgi nedaro iš tavęs tolerantiško žmogaus. Taip pat nedaro ir tai, kad turi daug kiniečių/juodaodžių/arabų/indų pažįstamų/draugų/meilužių, ir viskas visada buvo gerai. Kitaip tariant, išmoksti žmogus, kad daugumoje atvejų, tolerantiškas visai nesi, tik iki šiol gyvenimas nemetė iššūkio tavo tolerancijos riboms. Supranti, kad tolerancija, kaip absoliuti beribė sąvoka, beveik neegzistuoja šiaip sau; „šiaip sau” ji turi ribas, kurias arba pasieksi gyvenime, arba ne; absoliučios tolerancijos išmokstama per ašaras, krūvas užsienietiškos biurokratijos ir prakaitą, paskatintą pykčio.
Pirmąją pamoką išmoksti pats, tiksliau priverčia išmokti gyvenimas. Antrosios tave išmokina patys prancūzai. Pasirodo, įvardinti septynias didžiąsias nuodėmes - kaimiečių darbas. Tikras civilizuotas žmogus žino, kad didžiųjų nuodėmių kur kas daugiau. Ir apskritai, apsivalgymas - ne nuodemė o privilegija. Kaip ir geismas bei neištikimybė. Mirtina nuodemė yra bent pusiau praverti burną apie tai, kad geras putojantis vynas (sparkling wine) yra panašaus skonio kaip tikras šampanas (o jei dar išdrįsti, kaimieti, pasakyti, kad „Sovetskoje igristoje” yra skanesnis negu šampanas, nors kainuoja septynis litus….prognozuojama skaudi mirtis - skonio receptorių rachitas); dar mirtinesnė yra nemokėti pasaulyje populiariausios ir gražiausios prancūzų kalbos. Bene mirtingiausia - ginčytis apie šalies absoliučią svarbą pasaulio arenoje. Valgyti virtas bulves su lupenom ( ir kas kad ten vitaminai, neestetiška) arba nežinoti devyniasdešimt procentų Savoir Vivre taisyklių. Bet tai nė iš tolo neprilygsta didžiausiai, baisiausiai nuodėmei - suabejoti (žodžiu, veiksmu, elgesiu, sąmoningai ar nesąmoningai) šios nacijos - le grand nation - grandioziškumu.
Pirmosios dalies pabaigai (oi nenoriu jūsų numarinti ilgais tekstais, oi žinau kad neskaitysit), pacituosiu savo naująjį mėgstamiausią rašytoją (bien sur, jis rašo apie Prancūziją ir jos gyventojus - angliškai, kad jie nesuprastų) Stephen Clarke „Pažįstu daug Prancūzų, kurie nėra agresyvūs, paklaikę,nei netolerantiški ar beprotiškai seksualūs… bet ne jiems skiriu šią knygą” (šį įrašą).
Kaip išgyventi šaly, kur metai prasideda rugsėjį, populiariausia sporto šaka yra streikai, o nuo šunų shudo kasmet ligoninėn patenka tūkstančiai gyventojų - kitose dalyse.
To be continued
Toodles.

Rodyk draugams

(intensyviai galvoju, ar įrašo pavadinimas sutaps su turiniu)

Vakar pagaliau atėjo diena, apie kurią sapnavau košmarus pastaruosius tris mėnesius. Man. Sukako. Dvidešimt.

Neskaudėjo.

Ir pasaulis neapsivertė aukštyn kojom.

o mano vaikinas suplanavo dieną taip, kad net nespėjau padoriai pagalvoti apie tai, kad šios dienos bijojau kaip nežinia ko.

Oh, aišku kad gavau sveikinimų. Apie dvidešimt Facebook’e, iš pažįstamų ir nelabai pažįstamų, kai kurie sukurti automatinio “sveikinkiklio” :) Iš šeimynos Baltarusijoje ir Lenkijoje, kurie išleido marias pinigų mėgindami prisitarabanint į mano mobilų iš fiksuoto ryšio užsienyje. Iš tikrų draugų ir draugių, kurie nepamiršo ir vis neapleido vilties, kad aš imsiu ir atskrisiu netikėtai. Kaip praeitą vasarą. Paskambinsiu vieną dieną Alionai ir pasakysiu - “ei, panele, atskrendu Vilniun po dviejų dienų, surprise surprise, pasitiksi? Tik nė žodžio motinai”
Ir dovanų. Gitarą, mėgstamiausios rašytojos knygą (Sophie Kinsella, tiems, kuriuos domina), superduperminkštą chalatą, trijų patiekalų vakarienę itališkame restorane ( oi, patikėkit, nenorit jūs trijų patiekalų ten suvalgyt. Sprogau. Tikrąja to žodžio prasme. Dabar tenka badauti-atgailauti), dovanų čekį grožio parduotuvėje, labai jau skaudžią pinigų sumą iš mamos (turint omeny kad ji iš manęs neseniai skolinosi pinigų. pamelavau, kad pasiimt babkių negaliu, nes sulaužiau kreditinę kortelę ir teks dabar iki Kalėdų laukti). ach, ir dar va

Sakykim, čia emm… turguj pirkta pigi imitacija. A tai dar apvogsit :)))) Teks dabar manikiūrą auginti, nes kol kas šitas dalykėlis apgailėtinai atrodo ant mano rankos, čiupinėjusios po kelis šimtus lėkščių (švarių,purvinų, šaltų,karštų) per dieną (su pirštinėm, bet nuo to dar blogiau - dar ir smirda guma :)) )

Keletas dalykų vis dėlto yra džiuginančių.
Nuostabiai pabaigiau mokyklą. Studijuoju ir nesiruošiu studijų mesti. Dirbu ir turiu pakankamai pinigų save išlaikyti. Visai neblogai sekasi svetimoje šalyje pritapti.Turiu tikrų draugų, už kuriuos gyvybę paaukočiau. Ir mylimą žmogų, su kuriuo ramu ir saugu.APturėjau savo “vakarėlių liūtės” laikotarpį, myliu tai, ką kiti nekenčia bet vistiek reikia daryti - skaityti. Berods lyg ir  “normali” pagal normalumo normas.

Netapau paaugle motina. Neištekėjau anksčiau vien dėl to kad pusė mano draugių ištekėjo. Neįsigrūdau krūtų implantų,nesisiurbiau riebalų, nepraleidau trijų valandų tvarkydama plaukus ar/ir darydama makiažą, apskritai išmokau pasitikėti savim tiek,kad vaikščiočiau be kilogramo kreminės pudros kiekvieną dieną; net neturėjau rimtesnių minčių bent vieną iš šių dalykų padaryti. Angliškais mastais aš kažkoks statistinis išsigimėlis. Jei galvojat, kad išsidirbinėju, jūs pasižiūrėkit bbc iplayer arba bbc three rodomas dokumentines laidas. Jie filmuoja programas apie tai, kaip aštuoni Byviai ir Tešlagalviai, amžius 18-25, pirmą kartą gyvenime sužino (net ne susivokia, o sužino), kad karštas vanduo neatsiranda iš niekur (boilerį reikia įjungti) ir kad pinigai nedygsta medžiuose ar tėvų kišenėse, o atsiranda per prakaitą ir nervus, kad maistas pats nesigamina, o valgant vien pusfabrikačius gali sutrikti virškinimas. Kaip keturiolikmetė ir šešiolikmetė leidžiasi su tėvais į kelionę, “padėsiančią joms apsispręsti “- pastoti DABAR ar palaukti (nė viena neturi net vaikino; “Man reikia vaiko, o ne vyro, vat”), dėtis krūtų implantus ar ne.
Mano motina prikultų mane kai reikiant už tokias mintis; man rodos dauguma tų, tarp kurių buvau išauklėta, priimtų tokias savo vaiko mintis (mintis, kurias vaikas rimtai nori įgyventindi) kaip auklėjimo stygių ar klaidą iš savo pusės.

Nukrypau nuo temos. Apie angliškas dokumentikas parašysiu kaip nors kitąkart. Tikiuosi.
Vat toks gimtadienis. Vis dar nesitiki; kai buvau dešimties, galvojau kad dvidešimtmečiai žmonės tau jau ohoho kokie suaugę ir atsakingi. nixrena. Aš vis dar mokausi būti suaugusia…

Liko dešimt dienų iki mano kelionės Prancūzijon, o aš, jei viskas taip ir toliau seksis su buto paieškom, tikriausiai nakvosiu po Strasbūro pagrindiniu tiltu. Jei yra norinčių prisijungti, prašom prašom :)

Rodyk draugams

Tiesiai šviesiai pasakius, tiems, kurie studijuos Anglijoje, vieną ar kitą dieną ateis galvon mintis, kad reikia pradėti dirbti arba uždarbiauti. Ir, atsižvelgiant į tai, kad nelabai daug darbdavių išskėstom rankom priims studentus nepabaigusius universiteto, ir į tai, kad Aglijoje paskaitų valandų skaičius yra dažniausiai tarp šešiolikos ir dvidešimt dviejų per savaitę, lieka tik keli potencialių “profesijų” variantai - vertėjas, paRdavėjas ir padavėjas. Paskutinė profesija - dažniausiai sutinkama tarp studentų, vis dar besimokančių.

Dar prieš važiuojant į Angliją asocijacijos su padavėjos darbu buvo nekokios - kažkas įpiršo galvon, kad toks darbas-  ne padoriems žmonėms. Keista ir gėda dabar - turėjau žinoti geriau, būti kažkaip labiau subrendusi ir suprasti, kad joks darbas gėdingas nėra. Kad ir kaip bebūtų, mano pirmas darbas Jungtinėje Karalystėje buvo vertėjavimo agentūroje. Tik vėliau, susipratusi, kad vien iš vertėjavimo nelabai išgyvensiu, griebiau galimybę ir užsiregistravau padavėjos darbui.
Prisipažįstu, smarkiai klydau. Ne tik “padavėjavimas” yra nuostabi patirtis, bet ir Vakarų pasaulyje patapo net kažkokia mada, viena būtinų studentiško gyvenimo dalių. Nenuostabu, kodėl. Darbas tikrai nėra sunkiausias pasaulyje, plius grafikas yra gan lankstus daugumoje atvejų. Išankstinės patirties tokiam darbui nereikia daug. Įgūdžiai, įgyti tokios patirties dėka, labai lengvai “pernešami” į kitas gyvenimo ir verslo sritis. Ir aš net nešneku apie fizinį krūvį. Štai keli:
- Customer service (klientų aptarnavimas)
- Multitasking (gebėjimas atlikti keletą darbų vienu metu)
- Ištvermė ir kantrybė
ir taip toliau.

Mano patirtis šiuo atžvilgiu nėra nei didelė,  nei maža - apie pusantrų metų. Reikia paminėti, kad Anglijoje yra du būdai gauti padavėjo darbą. Vienas, tradicinis - tiesiogiai restorane, dirbant pamainas ir taip toliau - tai, ką matome kiekvienoje picerijoje, bare, kavinėje. Antras būdas - labiau komplikuotas - per agentūrą. Užsiregistruojat su agentūra (catering arba hospitality agency) ir laukiat darbo pasiūlymų (kartais skambina darbdaviai su pasiūlymais, kartais - registruojatės pamainoms internetu). Dažniausiai darbas bus skirtingose vietose, su skirtingais žmonėmis, skirtingais vadybininkais, per skirtingus renginius ir, daug galimybių, kad kiekvieną kartą dirbsite vis ką nors kita - tai restorane su maistu, tai bare su gėrimais, tai prie virtuvės beplaunant indus ir t.t.. Toks darbo pobūdis tinka tiems, kas neapkenčia rutinos ir kasdienybės. Būtent dėl to man ir patiko dirbti Off To Work’e - nors tenka pripažinti, kad buvo savaičių, kai darbo visai negaudavau, užtad per pusantrų metų pabuvojau daugelyje didesnių ir mažesnių renginių ne tik Birmingeme, bet ir, pavyzdžiui, Coventry, Warwick’e, Bukingemo Rūmuose Londone, neskaitant futbolo, kriketo rungtynių, verslo vakarėlių, koncertų, konferencijų, parodų ir daug kitų.
Šią vasarą neprivalėjau dirbti - pinigų turiu pakankamai save išlaikyti, o įskaitant tai, kad, gyvenant dviese (su vaikinu), kai kurie dalykai apsieina pigiau - daugiau negu pakankamai. Bet, kaip minėjau, negaliu pakęsti rutinos ir sėdėti namie vienai laukiant kol mano Romeo parsibels iš darbo popiet pradėjo mane lėtai žudyti, ypatingai dėl to, kad rajonas, kuriame gyvenu, nėra labai įdomus pramogų atžvilgiu. Taigi susiradau darbelį vertėjų biure ir restorane.
Taigi, prie reikalo. Noriu pasidalinti mažomis paslaptimis, kurios tikrai pravers visiems, pradėsiantiems dirbti šitokį darbą.

1. Padavėjo darbas- pagrinde fiziškas. Didžiausias krūvis tenka kojoms, ypatingai - pėdoms. Jeigu turite penkias pamainas po aštuonias valandas, geriau per tą laiką atsisakyti kelionių į sporto salę ir panašiai. Kitas dalykas-apranga ir batai. Dažniausiai reikalaujama juodų kelnių ir marškinių (baltų ar juodų) - stenkitės rinktis tuos, kurie sudėty turi daugiausia medvilnės; taip išvengiama spuogų, išbėrimų ir pernelyg riebalotos odos. Kas liečia batus, labai patartina investuoti į ortopedinį apavą - sumokėsit daugiau, bet patikėkit, dienos gale kojos bus jums dėkingos iki gyvenimo galo :) Mano mėgstamiausi patogių batelių gamintojai - Kangaroos (Indrės rekomentuoti) ir Skechers.
2. Prie to paties. Amerikoje yra dvi auksines padavėjo taisyklės. Viena jų vadinasi “HIHO”; “Hands in- hands out”. Neįsivaizduoju, kodėl taip pavadino, bet esmė yra tokia - niekada nevaikščiokit tuščiom rankom. Taip tausosite kojas. Nunešėt užsakymą - paimkit tuščius indus nuo kito stalo. Pažįstu vyruką, kuris jau trisdešimt metų dirba šiame versle ir vadovaujasi šia taisykle. Jam šešiasdešimt metų, o jo kojos tokios pat būklės, kaip ir mano - nes niekada nevaikšto veltui.
3. Antra auksinė taisyklė - CIY - Cover Your Ass. Taisyklės laikytis padės viena labai protinga prielaida - kad ir ką bedarytumėte, jei kas nors nepavyks, visi kaltins jus. Kad ir prie ko prisiliestumėte, gali būti taip, kad nutiks kažkas netikėto, ir tada jums “galas”. Duosiu pavyzdį iš asmeninės patirties. Paėmiau užsakymą iš žmonių, kurie buvo pastovūs restorano klientai ir puikiai žinojo, kad aš - naujokė. Pamiršau ant užsakymo lapelio užrašyti laiką. Kadangi buvo daug žmonių, užsakymą palikau virtuvėje ir išskubėjau daryti ką kitą. Po penkiolikos minučių lakstymo buvau pakviesta tų žmonių; jie man pradėjo aiškinti, kad jau pusvalandį laukia savo maisto, o jo kaip nėra taip ir nėra. Nuskubėjau virtuvėn, kur man paaiškino, kad, kadangi neužrašiau laiko ant lapelio, mano užsakymą nustūmė į paskutinę vietą, ir kad teks palaukti. Kai pasakiau, kad laukiau jau pusvalandį, man atrėžė, kad tai netiesa. Klientai gi aiškino, kad jau geras trisdešimt minučių sėdi ir laukia. Kadangi laiko jausmą buvau laikinai praradus, išprašiau iš vadybininko jiems nemokamos kavos. Tai va, aš likau apmulkinta (kaip išsiaiškinau vėliau), klientai vaidino nepatenkintus,o restoranas prarado dviejų kavos puodelių pinigus.
4. Jei dirbsite nedideliame restorane, yra tikimybė, kad atliksit ne vien maisto nešiojimo pareigas. Ten, kur dirbu aš, darome viską - pradedant šaltų užkandžių gaminimu, baigiant indų plovimu. Nėra taip baisu, kaip atrodo, kuo įsitikinau pat pirmą dieną. Mano mėgstamiausias darbas - plauti indus, nes tai yra vienintelis veiksmas, kuris turi šiokį tokį galą - vieną akimirką indų krūva pasibaigia bent jau penkiolikai minučių, tuo tarpu kai pačioje restorano salėje visada yra ką sutvarkyti ir išplauti :)
5. Merginoms- kadangi darbas yra gan fiziškai intensyvus, tai puiki galimybė numesti svorio. Viena auksinė taisyklė - maistas. Dažniausiai darbdavys pasiūlys arba nemokamą maistą, arba labai sumažintomis kainomis. Vienokiu ar kitokiu atveju pinigų ilgainiui nelabai sutaupysite (nebent pamainos labai ilgos, ir nevalgot namie beveik visai), o štai namie gamintas maistas, atneštas į darbą padės nepriaugti kilogramų; nes restoranuose ir kavinėse gamintas maistas yra žymiai mažiau sveikas ir labiau kaloringas, negu naminis.
6. Ir galų gale - arbatpinigiai. Per agentūrą dirbantiems pasisekia mažiau, bet kai pasisekia, tai rimtai. Atsimenu vasarą, dirbant kriketo lauke, teko gauti nuo dvidešimt iki penkiasdešimt svarų (aštuoniasdešimt - du šimtai litų) per dieną, bet tai truko tik pusantros savaitės (nors nesiskundžiu- buvau labai patenkinta). Geriausia klientų aptarnavimą suteikia tie, kurie atsimena keletą dalykų: visada reikia atskirti darbą nuo asmeninio gyvenimo: tiems, kuriuos jus aptarnaujate, nusispjaut, kad praeitą naktį iki  keturių ryto rašėte kursinį ir šiandien esat neišsimiegojęs, be nuotaikos; šypsotis paprasčiausiai būtina, ypatingai Anglijoje - dirbtinė ar nuoširdi, tačiau šypsena aptarnaujant yra kultūros dalis; kita kultūros dalis - kalba. Negana kalbėti gerai, žodyno ir gramatikos atžvilgiu. Reikia žinoti tam tikrus subtilumus, kurių mokykloje nemoko, o kurie yra gan svarbūs. Pavyzdžiui, klausimas “can I help you?” bus neretai priimtas kaip įžeidimas, tipo “nu, ko tu nori, davai sakyk, nes neturiu laiko”; o štai “HOW can I help?” tinka labiau. Arba dar. Kai norite paklausti žmogaus, ar jis nori daugiau gėrimų, klausti “would you like (some)more… (wine, coke, tea)?” nevalia, nes žmogus gali priimti tai kaip “nu, tau dar negana, nori dar?”; paprastai klausiama “would you like anything else to drink?”/”would you like anything else?”. Aišku, nepyks ant jūsų kiekvienas anglas už “can i help you?” ir nedraskys akių, bet, kaip byloja trečia taisyklė, always cover your ass. Juk jums nereikia problemų:)

Vienas geriausių darbo aspektų - kai pamatai, kaip viskas vyksta iš vidaus, begalinis noras lakstyti po restoranus dingsta. Bent jau man. Nes nėra viskas taip kruopštu, rafinuota ir nuostabu kaip atrodo; maistas, kurį paduoda, visai lengvai pagaminamas namuose, o jei darbe dar ir gamini, tai patampa visai nesudėtinga. Tai va. Tiek šiam kartui. Gal jūs turite kokių nors patarimų? gal ką praleidau? Gal turit kokių įdomių istorijų? dalinkitės:) aš einu liulia, rytoj - eilinė pamaina. Kas užsuksit į Mančesterį, užeikit į Metro Fish Bar, 825 manchester Road, Bury, pasisveikinkit :) Būtinai nusišypsosiu.

Rodyk draugams

Keletas gyvenimiškų tiesų, apie kurias susimąstai tik tada, kai ilgą laiką lieki vienas pats su savimi, ir pradedi eiti iš proto dėl nuotaikos svyravimų.

APskritai, būdami vaikai, kuris iš mūsų nesiveržė savarankiško gyvenimo link? Visi darėm savaip - kas lauk iš namų (me nusilenkia), kas rūkyt pradėjo, kas gert, kas maištavo kitaip, kas patapo vulgarus - kiekvienas turėjom savo kelią link išsvajotosios nepriklausomybės nuo tėvų. Ir, BAM, vieną dieną, palaipsniui arba kaip perkūnas iš dangaus, kai kurie aštuoniolikos, kai kurie dvidešimt penkerių metų, suvokiam, kad tėvų lyg ir šalia nebėra. Lyg ir sėdi čia vienas/su namiškiais/draugais kažkokioj svetimoj vietoj. Suvoki, kad tai, ko taip ilgai siekei, pagaliau pavyko. Ir tai pavadini savarankiškumu.
Klysti. Savarankiškumas ateina žymiai anksčiau arba žymiai vėliau. Priklausomai nuo tavo apsižinojimo (ir patirties, bet ne visada) apie tai, koks tas gyvenimas iš tikrųjų yra. Savarankiškumas ateina tada, kai pajauti, kad blemba dešimt litų savaitei pragyventi neužtenka - kaip čia taip? Savarankiškumas ateina tada, kai supranti, kad su tavim elgiamasi taip, kaip pats leidi. Savarankiškumas ateina tada, kai pradedi suvokti, jog “dygliai” tavo kelyje pasitaiko žymiai dažniau negu rožės. Tada, kai pastebi, jog aplink tave ne vien žmonės kurie tave myli ir linki gero.

Savarankiškumas ateina tada, kai prieš kažką darydamas pirma pagalvoji apie visas pasėkmes, o po to - apie tai, ką tau gero tai duos.
Savarankiškumas ateina tada, kai realiai, nuoširdžiai, giliai giliai viduje supranti, jog šeima - didžiausias tavo turtas. Ir kad niekas nemylės tavęs labiau negu tėvai, giminės.
Savarankiškumas ateina tada, kai nustoji bėgti nuo to, kas tavo manymų tavo savarankiškumui trukdo.

Rodyk draugams

(Nori prajuokinti Dievą - papasakok jam apie savo planus.)

Nuo vakar už mano lango matosi vaikų aikštelė ir keli kiti daugiaaukščiai, šviečia nuostabi saulė beveik netemdoma debesų, vakarais užmigdo tylus šuns šnopojimas o rytais pažadina mamos darytas puodelis kavos.
Taip, aš - pagaliau namie. Atėjo akimirka, kai viskas pradėjo darytis nebemalonu, tą patį momentą griebiau internetą ir kortelę ir užsisakiau bilietą namo.

Artimiausiu metu būsiu užimta štai kuo:

- Prisivalgyti grietinės su cepelinais iki sąmonės netekimo
- Nusiaubti lietuvišką knygyną
- Morališkai išprievartauti buvusią klasiokę kuri platina Oriflame, Avon ir Mary Kay
- Bėdavoti koks mano miestelio jaunimas degradavęs
- “Apturėti” keliasdešimt vakarėlių sode
- Sutvarkyti sodo namelį ir aplinką prieš ir po vakarėlių
- Surasti aprangą mergvakariui
- Nusiaubti Vilniaus gatves garsiai klykiant iš limuzino ką nors labai kvailo
- Pagaliau atsikratyti tikrai nereikalingų vaikystės prisiminimų - nuo senų panaudotų ir pajuodavusių tvarsčių iki kažkokių nesąmoningų sąsiuvinių
- Atšvęsti gimtadienį nuostabiau negu bet kada
- Pasistengti neišvesti mamos iš kantrybės

  Ir, pagaliau
- Nusipirkti bilietą atgal.

Mano katino dienos prasideda. Pabaiga numatoma tik po mėnesio arba kai mama išvarys iš namų (”Tai ką, net arbatos neišgersi?”) :))
Welcome to Lithuania…

Rodyk draugams

Mama, ačiū Tau už kaseles.

Ačiū už miegą, kai Tu leidai bemieges naktis prie siuvimo mašinėlės kruopščiai uždirbdama mano ateičiai.

Ačiū už nerūpestingą vaikystę, plačius horizontus.

Ačiū, kad vertei. Ačiū, kad kišai, kur įmanoma, kad skatinai tobulintis.

Ačiū už du litus kiekviename šimte perskaitytų knygos puslapių.

Ačiū už Kinder Siurprizus už kiekvieną dešimtį dešimtukų gautų pradinėse klasėse.

Mamyte, ačiū už draudimus ir priekaištus, kai padarydavau ką nors ne taip.

Ačiū už pamokslus ir patarimus. Už peikimus, grasinimus ir šūkavimus.

Ačiū už duoną ir kotletus, sriubas ir cepelinus.

Ačiū už visus “o ne sakiau?”.

Už visus “juk taip ir bus”.

Ir už “dar pasigailėsi”.

Ačiū, kad nebuvai kaip “kitos mamos”, kad buvai kitokia.

Ačiū, kad leidai pajusti gyvenimą. Kad neturėjau niekuo rūpintis. Kad galėjau daryti, ką norėjusi, nes viskuo rūpinaisi Tu.

Atleisk, mama, kad mano kaip dukters gerumas ir atsidavimas nė iš tolo neprilygo Tavajam.

Atleisk už kiekvieną ašarą. Nes žinau, kad tik kelios jų buvo džiaugsmo.

Atleisk už kiekvieną raukšlę ir žilą plauką.

Atsiprašau, mamyte, už kiekvieną bjaurų žodį kurį tariau su tokiu nuoširdumu.

Mama, Tu buvai teisi dėl visko.

Ir dėl Andriaus, dėl Tomo ir Valdžio, dėl Edgaro ir dar nežinia kiek kitų. Dėl gyvenimo ir prioritetų, vertybių ir nusistatymų.

Ir tik dabar suprantu, kokia buvai teisi dėl to, kad kada nors ateis diena ir prisiminsiu viską, ko mane mokei, ką man sakei, ką dėl manęs padarei.

Mama, aš prisimenu tai kiekvieną dieną. Nuo pat tos akimirkos, kai oro uosto registracijos barjeras neleido laikyti Tavo rankos ilgiau…

Rodyk draugams

(čia maža reklama mano numylėtajai kompanijai)

Kaip ir ką besakytumėt, aš vis vien laikysiuosi savo - niekada gyvenime žmogus neįvertina miego, pinigų, laiko ir sveikatos kaip tuo metu, kai dirba, ir ne tai kad protiškai, o “ant kojų”, dar ir visą dieną. Vidutiniškai trys miego valandos šią savaitę jau duoda savo rezultatus - Bukingemo rūmuose dirbdama paskutinę pamainą (kita bus tik antradienį) vos neužmigau stovėdama prie bufeto. Pastarųjų trijų savaičių pagrindinis maistas - sumuštiniai (išduodami visiems dirbantiems)- irgi “atsiliepė” - labai “maloniai” pusę valandos bendravau su tualetu.

TAČIAU. Kaip malonu matyti “Payments” skyrelyje prisijungus prie kompanijos puslapio tuos palaimingus pinigus. Žinoti, kad mamai šį mėnesį palengvės, nes mokėsiu nuomą pati, gal grįšiu į Lietuvą ir dar parsivešiu pinigų - josios neišleisiu tiek daug. Mama turės mažiau raukšlių, galės susikaupti truputį labiau ties savo pomėgiais, gal net kur nors nukeliauti, geriau jausis ir tausos savo sveikatą.

Neneša tie svarai laimės. Bet kuo toliau, tuo labiau save giriu už tai, kad moku valdyti savo finansus. Nepasilieku daug sąskaitoje, padedu kur nors arba sumoku iš anksto už nuomą/mokesčius/atiduodu mažas skolas. Kad nebūtų pagundos iššvaistyti (turiu tokią šopaholizmo tendenciją) ir vietoj Primarko eiti į Monsoon, kur suknelė nors ir apdriskusi, bet su etikete, kainuoja aštuonis šimtus litų.

Geriausias vadybininkas yra tas, kuris pradėjo nuo nulio. Geras restorano vadybininkas - tas, kuris keletą metų išdirbo padavėju. Kompanijos vadybininkas - tas, kuris prieš tai dirbo kompanijoje pardavinėdamas ir piršdamas žmonėm viską, ką jie siūlo. Tik taip įvertini kitų triūsą ir išmoksti atskirti, kas TIKRAI dirba, o kas paprasčiausiai tinginiauja. Kai vadybininkas - buvęs patyręs “juodadarbis” tam tikroje srityje, žmogiškumo faktorius vadyboje išauga trigubai.
Bukingemo menedžeriai - nuostabiausi žmonės pasaulyje.

Pripaisčiau vėl nežinia ko. Ryte važiuoju padirbėt aštuonias valandėles, o šeštadienį pagaliau TURIU LAISVADIENĮ. Neįsivaizduojat, kaip jo laukiu. Miegosiu visą dieną įsikibusi ant vaikino peties, tegul ir jis pamiega (ir dzin, kad nenorės).

O rugpjūčio pradžioje (duok Dieve kad viskas praeitų sklandžiai) … ech, iki rugpjūčio pradžios dar toli. Bet namų jau pasiilgau.

Rodyk draugams

Agnė nėra žmogus kuris labai skubinasi besitvarkant po savęs. Nešneku apie jos pačios kambarį, nes tas daugumą laiko blizga. Agnės vaikinas, Tolu, irgi nėra besiskubinantis žmogus. Gal tai yra viena iš priežasčių, kodėl šie du žmogeliukai kartu. Nuo penktadienio Tolu su savo daiktais trumpam atsikraustė pas mus gyventi (mat turi keturių dienų spragą tarp kontrakto su baraku pasibaigimu ir kontrakto su namo savininku pradžia). Būdami kartu, ši porelė skubinasi dar mažiau. Kas geriausia, Indrė, THE Tvarkdarė, išvažiavo į Londoną. Didelė tikimybė kad šiukšles teks tampyti man vienai. Ir plaukus svetimus vonioj rankioti taip pat. Tvarkytis irgi, nes negrė į mane pradėjo labai priekaištingai žiūrėti kai paprašiau nuimti jos partemptus Tesco maišus nuo virtuvės sekcijos, nes norėjau pravalyti.
Nesiskundžiu. Pati viena vis tiek to nedarysiu. Išgraužkit, po velnių.
Apskritai, manau jau atėjo laikas kai reikia pailsėti vieniems nuo kitų - buitinė trintis vis labiau smaugia, ypatingai dėl to, kad nebūti namie nėra per daug šansų (darbo nemažai, taigi laisvalaikis visas praleidžiamas virtuvėj ir kambary, valgant ir miegant) ir finansų.

Išlaikiau egzaminus. Kažkaip viduje žinojau, kad išlaikysiu, tik nežinojau, kaip. Pasirodo, visai neblogai. Geriausiai pasirodžiau per matkę, nes ten tik skaičiavimai ir jokių nuomonių dėstymų. O su likusiais egzais - well, skirtingai. Matyt, kažkam mano nuomonė patiko, kažkam - ne. kvaila tai iš tikrųjų, pats faktas, kad vertintojai net atsakymų kriterijų neturi, šneka pats už save - ant ko užsirausi, tiek ir gausi. Lietuvių kalbos egzamino vertinimo instrukcija atrodo ne taip jau ir žiauriai, kai palygini ją su jokios instrukcijos nebuvimu - perskaitęs keletą LT instrukcijų gali maždaug suvokti, KOKIOS nuomonės iš tavęs tikimasi (protingos, kvailos etc), instrukcijos nebūtis reiškia vispusišką vertintojo galią ir tavo priklausymą nuo jo nuotaikos. Juo labiau, kad apeliacijų, brangieji, Birmingemo Unike rašyti negalima - mol, kaip įmanoma nepasitikėti vertintojais, kurių až keturi arba penki, jei tavo darbas patenka į grupelę atsitiktinai paimamų darbų paskutiniajam patikrinimui. Kaip iš tikrųjų vyksta tas vertinimas, nežinia, nes čia panašiai kaip su Popiežiaus rinkimais - tyla. Plius, mano mama nu niekaip negali suprasti, kai sakau “gavau 70 procentus iš ekonomikos, ir tai - jėga” (nes tai skaitosi pirmosios klasės pažymys), ir vis perklausia, kas gavo šimtą, o kai atsakau, kad niekas, žiūri į mane labai jau nuostabos pilnomis akimis. Nes čia niekas šimtų už eses nerašo. Net devyniasdešimt procentų nerašo. Abejoju, ar koks nors net pats knygos apie marketingą autorius (populiarus, ne bet koks) gautų daugiau nei 78 per tą patį marketingo egzaminą.

Vakar atidirbau bjauriausią ir šlykščiausią pamainą. Apskritai, reikia paminėti, mano kompanija labai atsargiai renkasi savo klientus - įmones, kuriems reikia darbuotojų vakarėliams, etc. Ir šįkart lyg ir geram klientui dirbti turėjome, tačiau geras klientas pasamdė menedžerių iš blogų klientų, ir iš visko išėjo didelis šudas. Visų pirma, nu pasakykit man, kiek reikia proto turėti, o tiksliau neturėti, kad užsimanytų kažkas paversti BALETO MOKYKLOS STUDIJAS pilnaverte virtuve su salėmis vakarienei?????? Plius, kiek reikia turėti debilizmo, kad apytiksliai pusantro šimto darbuotojų kurie dirbo  aštuonių iki dvylikos valandų pamainas, atnešti tik pusšimtį maisto porcijų??? Dar be to, kaip įmanoma turėti  TIK du srautus skirtingų darbuotojų (vienas mūsų - mažiukas, nes tik dvidešimt žmonių, kitas - milžiniškas - šimtas trisdešimt) ir ginčytis su pirmuoju srautu kad jie atėjo kartu su antruoju, tad jokios pertraukos neturės (po*** kad mes dirbom šešias valandas be pertraukos ir prisėdimo. atėjom su antruoju srautu?? kas jum, debilai, stalus dengė penkias valandas?). Keturiolika valandų vietoj dešimt, ir tai išsprūdau kartu su dviem merginom viena iš pirmųjų iš ten. Pirmąkart mačiau vadybininkus besielgiančius su mumis kaip su kokiais žvėrim. Apskritai, ar logiška yra reikalauti kažko iš žmogaus, jei tu pats to negali padaryti? Aš nešneku čia apie tokius dalykus, kaip pvz reikalauti gydytojo tave išgydyti nes pats nemoki. Bet kai dviejų šimtų kilogramų riebalų gabalas rėkia ant manęs “i am your manager, so listen to me and shut your beak up cuz i’m the one speaking here”, reikalaudama poliruoti stiklines dar greičiau, tuo tarpu kai pati nesugebėtų nei vienos į ranką paimt (kažin ar ėmė ką nors rankon išskyrus fritkes ir hamburgerius) ir padaryti to tokiu tempu, tai jau absurdas, mielieji. Kad aš daugiau dirbčiau Birmingham Royal Ballet…. o ne. Tikriausiai turėtų mokėti man dvigubai taip. Nors kasdienai nesu išranki visiškai, I’m sorry people, I’m a human, not an animal.

Žodžiu, gyvenime vėl pareina juodoji juosta, viskas bjura, noriu namo, noriu pas draugus ir mamą. Noriu pailsėti nuo šitų visų nesąmonių, kurios pradeda dėtis.
arrrgh, vėl pikta einu miegot.
vasara - laikas ėsti čeburėkus ir skrudintis saulėje, kartas nuo karto besivėsinant jūroje, o ne dirbti ir sėdėti namie, bliot :/

Rodyk draugams

Keista ir stebėtina, ką stresas ir įtampa daro su žmogaus kūnu ir psichologija bendrai.

Jau antrą savaitę skinu visų metų tinginiavimo vaisius.

Grįžusi iš gimtosios Lietuvėlės po atostogų pradėjau mokytis. Staiga tie keli šimtai puslapių marketingo neatrodo taip baisiai ir “pasiduoda” per kelias valandas (plius konspektavimas), teisės pagrindai tampa labiau įkertami.

Pradėjau rūkyti kaip kaminas ir gerti kavą (o jau sėkmingai tikėjau, kad mamos atsiųsti keli pakeliai laimingai nukeliaus į šiukšliadėžę).

Staiga suspėju perskaityti keturių šimtų puslapių grožinės literatūros knygą (KINSELLA RULES), pasimokyti, išgerti kavos, pažaisti kažkokią nesąmonę, pasiskaityti blogus, parašyti kažką savajame ir mokytis dar. Laikrodis rodo pusę dviejų. Labai įtariu kad miegoti eisiu tik apie penktą - kai išsigaruos kavos poveikis. Rytoj, tiksliau šiandien - matkės revision session, eisiu į universitetą ir tvarkysiu tenai krūvą dalykų.

Staiga prisiminiau visas studentiškas organizacijas kurioms kadaise priklausiau (ir tebepriklausau) ir labai panorau nueiti į bent vieną susirinkimą. Ir pašnekėti. Būti aktyviai.

Kodėl, klausiate?

Aš savęs irgi klausiu - kodėl? Kam mokytis, jei užtenka tik gauti “pass” pirmame kurse?

Ir šis klausimas taip ir liktų neatsakytas, rodydamas kažkokią betikslę motyvaciją nežinia ko link, bet Strasbūro Vadybos Universiteto brošiūra prilipinta prieš pat akis labai greitai paaiškina viso šito tikslą. (Note to self - IŠMOKTI PRANCŪZŲ).

Perspektyvos neribotos, laiko - pakanakamai, galimybės - nemažos.

Pirmieji keturi egzaminai jau kitą  pirmadienį, keturi per tris dienas.

AMBITIONS, HERE I COME!!!!!!!!

Nusigavau iki Anglijos. Išsilaikiau IELTS. Gavau tą Brandos Atestatą. Įstoti į Prancūziją trečiame kurse bus kaip iš vaiko atimti saldainį, ar ne?

NE, sako man mano protas, ir toliau grįžtu prie buhalterinės apskaitos teorijos konspektavimo.

Just to let you know, i'm not dead :)

Rodyk draugams