Didzioji Britanija - Ar tikrai rojus?

Čia ne šiaip sau fotkės-šmotkės. Kol aš labai sočiai kemšu riešutus, angliškus sausainėlius ir visokį kitą …mmmmmda…. negerą maistą, mano laidos (t.y. mokyklinės laidos) kolegos nenustoja stebinti. Išaugo panikė, kaip sakoma, išgražėjo. vos vakar kartu rankinį vaikėm, o šiandien aš Strasbūre kažin ką veikiu, o Oksana pasaulį užkovoja. Džiugina tas , kad mergina absoliučiai paneigia “kvailų blondinių modelių” stereotipą - nors ir nepažinojau jos per geriausiai (kartą kimšom ikrų sumuštinius pas ją namie; ir dar nusirašinėjom retkarčiais per matkę viena iš kitos), galiu drąsiai pateigti kad ji ne iš kelmo spirta - nukeliauti iš Lietuvos per Milaną iki Tokijaus ir Niu Jorko ne vien gražaus veidelio ir ilgų kojų reikia, čia asmenybės reikalas; gražių panelių - nemažai, o gražių ir protingų ir dar nuovokių - reta. Mergina žino, ko nori; o aš, kartu su milijonais bendraamžių, vis dar neįsivaizduoju, kur čia dėtis su tuo jiezusmarija kiek kainuojančiu diplomu (diplomAIS - jei pavyks; kryžiuoju pirštus). Jos nuotraukas - ant šaldytuvo, ir marš sportuoti blyn. Ir tuos sausainius reikėtų išmesti.

Bet ne visai apie tai mano įrašas. Jis - apie žmogų, kuris slypi viso šio blogo užkulisiuose, be kurio šito blogo apie UK nė nebūtų. Apie žmogų paaukojusį savo asmeninį gyvenimą ir netgi finansinę gerovę dėl mano mažo (o su metais vis didėjančio) užpakalio.
Sakysit, banalu rašyti apie tėvus (apie mamą šiuo atveju). Nesiruošiu jūsų varginti; tik noriu priminti, kad tikrai yra priežastis, dėl kurios beveik visi didesni žvaigždūnai atsiimdami premijas ir apdovanojimus, padėkoja visų pirma savo tėvams.
Istorinius apibrėžimus ir pasakojimus šalin; šiandien publikuoju mamytės frazių top’ą.

“Skubėti reikia tik gaudant blusas po kaldra šlapiom rankom”
“Geriau mėlynas diplomas ir raudona nosis, negu raudonas diplomas (skaityk:diplomas su pagyrimu) ir mėlyna nosis”
“Ką žino du, žino ir kiaulė” (skaityk:visi)
“Draugas, kuris staiga išeina, niekada nebuvo tikras draugas”
“Menas būti mergina (moterim) yra tame, kad nutrauktum santykius su vaikinu vieną susitikimą prieš jam tai padarant” (Esu tikra, kad ši frazė originaliai skamba kitaip; bet kadangi buvo ištarta man esant trylikos….)
“Skriausti kitus siekiant savo tikslo - gan lengva. Tik vieną dieną pats gali patapti nuskriaustuoju. Pasieksi viską savomis jėgomis - taip, bus sunkiau, bet didžiuosies savim žymiai labiau.”
“Atleisk, dukrele. Ko aš tavęs neišmokiau, išmokys gyvenimas”
“Gailėkis ne to, ką padarei; gailėkis to, ko nepadarei”
“Mintis apie pralaimėjimą ,kankinanti prieš startą, tai jau pralaimėjimas” (aš visada atšokdavau, kad tai- realizmas)
“Atėjai žvaira kaip batas” (pasakyta po mano išdidaus vienos kursiokės “inicijavimo į vietinę kultūrą” mano gimtajam miestelyje)

Va. Tiek šiam kartui. Kitąkart pasidalinsiu keliais naujais internetiniais atradimais ir namų medžioklės UK patarimais ir tam tikrais ypatumais. Pagaliau nesu benamė kai grįšiu mokslo metams į Birmingemą. Po savaitę trukusių atostogų Mančesteryje ir trijų dienų praleistų Birmingeme, turiu kur gyventi. woo-hoo. jau sapnuoju kaip grįžusi ilgam į UK perkuisiu visą savo per dvejus metus sukauptą turtą ir…nieko neišmesiu nes aš, kaip sako mano mama, kaip Pliuškinas, viską renku į krūvą. Anyone else wanna join the club?
Labos nakties
V.

Rodyk draugams

…ne visada. Bet esu linkusi manyti, kad tam tikros šalies televizija, ypatingai dokumentiniai filmai, iki tam tikro lygio atspindi atitinkamus visuomenės gyvenimo požiūrius ir aspektus. Šiandien noriu pasidalinti BBC sukurtu projektu “The Adult season” - tai buvo laidos/serialai, mėginantys parodyti, kaip Anglijoje tampama suaugusiu žmogumi, KAS jais tampa, KADA, ir Kodėl. Manau, jums bus įdomu.

Dauguma šių laidų yra BBC produkcijos (arba jų užsakymu), todėl copyright’as gan griežtai saugomas - gali būti sudėtinga surasti (video ištraukos iš youtube nėra vienintelės kurias galima ten surasti, bet pilnų serijų tikrai nerasit youtube) - bet jei sudomino, pamėginkit surasti per torrentus.

1. Mane labiausiai šokiravusi laidelė - Young, Dumb and living off mum. Vaikai, galima sakyti “britų jaunimo perliukai”, 16-25 metų amžiaus, patalpinami gyventi vienam name. Nei vienas iš jų niekada nedirbęs, dauguma - koledžo/universiteto/mokyklos nelanko ir/ar nelankė visai; abejoju (bet nesu tikra) kad bent vienas jų iki laidos mokėjo gamintis sau valgyti. Rūpintis savimi - kažkaip hmm.. pamatysit ;)

2. My Big Decision. Serijos dokumentinių laidų - “Nip and Tuck”, “Virginity”, “Pregnancy”, “Binge drinking”, “Boob job” (visi pavadinimai sekami žodžiais My Big Decision), kur tėvai stengiasi  gražiai ATKALBĖTI (arba susitarti su jais) savo padaužas vaikus (nepilnamečius) nuo nėštumo, pasiryžimo plastinei operacijai ar alkoholio, važiuojant kartu su jais į kelionę senovišku mini-autobusiuku po Anglijos miestus ir sutinkant žmones kurie kalbasi su paaugliais, prašviesdami juos.
(klipas iš Pregnancy:My big decision, pasiekiamas tik iš jų puslapio. Ko jie NEparašė straipsnyje, kuris eina prieš trumpą klipą, yra tas, kad viena iš dviejų šou dalyvių kuri nori pastoti, nė NEturi vaikino. o vaiko nori.va)
http://www.bbc.co.uk/programmes/b00lrh90

3. Underage and Pregnant. Pavadinimas šneka pats už save.

4. Baby Beauty Queens. apie tai, kaip mados ir grožio industrija veikia mažus vaikus, kurie joje staiga atsiduria.

5. Britain’s most embarrassing parents. Kai ne vaikai tėveliams gėdą daro, o atvirkščiai :) (pats įdomiausias klipuko galas:) )

6. Sixteen: Too young to vote. dokumentinis filmas apie paauglę, mėginančią įrodyti (ar bent jau gerokai pasiginčyti), kad šešiolikmečiai Britanijoje turėtų gauti teisę balsuoti.

Na va, šiam kartui tiek. Vėlgi, primenu - online streaming šių laidų nelabai rasit, bet per torrentus viskas įmanoma :)

Rodyk draugams

aha, žinau. vis atidėlioju ir atidėlioju. tiek atidėlioju kad kitą kartą net gėda užeiti ir žiūrėti paskutinio įrašo datos.
Dar ir tai, kad “nelygis” dabar blogo įrašą ot taip sau, “ai, tiks” rašyti. Kad ir kaip ten bebūtų, blogo standartai vis auga ir auga.. ir tai yra žiauriai malonu matyti; kai pradėjau rašyti paaaaatį pirmą savo internetinį dienoraštį, blogas.lt bendruomenėje buvo vos trys šimtai žmonių… oi kiek komentarų susilaukdavo žmogus….
po pusantro kalendorinio mėnesio, išgydytų ekzemų ir nemigų, beveik-užstrigimo Eurotunelyje, labai neįprastų švenčių gimtinėje ir dar neįprastesnių Anglijoje, po apie tūkstančio eurų išlaidų ir pirmų prasižiojimų prancūziškai “į temą” (apie sveikatos apsaugos ministeriją ir sistemą Prancūzijoje- vo), pagaliau pradėjau kažkokį padoresnį, “erasmusišką” gyvenimą čia. Kad ir kiek naujų smagių žmonių čia beprivažiuotų, visvien niekas nepakeis “senųjų”; nei nostalgijos - ir Lietuvai, ir Anglijai. Po visų šitokių patyrimų atsirado nemažai temų kuriomis noriu pasidalinti.
Ir dalinsiuosi. Pažadu. Tik ne šiandien, ketvirtą valandą ryto.

Rodyk draugams

Prieš dvi savaites padariau laaaabai didelį įkvėpimą. Iškvėpiau tik vakar. Taip ir gyvenom visi Erasmusai čia. Kai kurie taip tebegyvens iki kitos savaitės pabaigos.
O aš - kuo nuoširdžiausiai dėkoju. Prisivalgiau. Nebenoriu. Penki egzaminai, dešimt kursinių darbų ir trys prezentacijos - ačiū, nereikia daugiau. Beliko tik perkąsti prancūzų upper intermediate gramatiką per keturias dienas, ir darbas mano čia - baigtas. bent jau šiam semestrui;
Biškis statistikos: iš dviejų su puse šimtų studentų, turinčių tokį pat statusą kaip aš (VISITANT, su akcentu ant AN tariamu kaip ON - pamėgink savo anglišką tarimą įkišti, dar priplos), dvidešimt nutraukė studijas po pirmo semestro ir jau ilsisi Lenkijose, Vengrijose ir Italijose. Dar apie šimtą dešimt išvažiavo (ar išvažiuos artimiausią savaitę) pelnytai, nes neturėjo čia pasilikti visiems metams. Iš šitų  visų pusė tikrai norėjo pradžioj prasitęsti studijas, bet labai greitai persigalvojo, susikrovė manatkes ir išvažiavo.
Nieko čia stebėtino. Ne vienas čionai šneka kad šitam “eksperimentiniam univere” reikia geležinių nervų ir geležinės vilties ir kažkokių gilių ambicijų. “Eksperimentiniam” todėl, kad daugmaž pusė mano paskaitų  vyksta pirmąkart; būtent šitą priežastį dėstytojai naudoja dažniausiai savo nekompetencijai paaiškinti - “mes tai darom pirmą kartą, taigi prašom nebūti reikliems”. Tik studentai, priduodami darbus, taip pasiaiškinti, deja, negali. Reikia priduoti juos tokio lygio, lyg šito dalyko turinys- amžiais tobulintos sistemos rezultatas. Oh well.
Kultūrinis šokas jau praėjo, perskaičius apie tuziną humoristinių-mokslinių darbų apie prancūzų kultūrą (Airio dėstytojo patarimu  - “Kitaip tikrai išvažiuosi iš čia pakrikusiom nervų galūnėm) ir prancūzus apskritai. Automatiškai kažkaip išmokau elegantiškai apeiti visus šunų kakučius, besivoliojančius gatvėje, ir mano batų padai kiekvieną dieną tik švarėja. Šildymą atradau (jei nėra, nakvoju pas draugus), karštą vandenį - irgi, internetas šioks netoks veikia, o už sutaupytus trisdešimt eurų po “mokėk, nors nenaudojai” “skandalo” nupirkau mamai kalėdinę dovaną.
Vos vos spėjau čia šiaip ne taip prisitaikyti, o reik jau sakyti pirmus “viso” ir rezervuotis bilietus į naujai įgytų draugų šalis ir miestus. kaip pasakė viena jų “šiais laikais nėra jokio pasiaiškinimo kontakto trūkumui - transportas pigus, internetas - beveik nemokamas, taip kad…”. Taigi, gražią sekmadienio popietę surengė man viena draugių “surprise surprise” ir atėjo palaikyti manęs, susikausčiusios kaip akmuo prie to milžiniško aparato vadinamo Professional Camera. (long story short: pažįstamam skubiai reikėjo žmogaus nuotraukoms, nes netikėtai gavo studiją ir norėjo išbandyti kažkiek technikų su apšvietimu. Sekmadienį Prancūzijoje atviros tik bažnyčios, laisvi tik kunigai; o kadangi aš ne prancūzė, pasakė “tiks” ir nuėjau sau). Ir gavosi mums visai geras suvenyras iš Strasbūro. Pasigirsiu net :P

Pasilinksminom kaip reikiant, ir dar turėsim ką prisiminti.
Po paskutinio egzamino - kraunu lagaminus ir tiesiai šviesiai į UK švęst Kalėdų. Naujakui laukit Lietuvoj. Kas ką veikiat? Įdomu…

Iki kito karto

Forever yours,

V.

Rodyk draugams

Il est bon d’être sensible.
Bien que ça expose le cœur à la douleur.
Comme lorsqu’on tombes amoureux de quelqu’un
dont ses sentiments ne sont pas réciproques.
Mais on gardent toujours l’espoir de faire fondre son cœur
de celui qui ne croit pas en l’amour.
———————————————————-
It is good to be sensitive
Even though it exposes the heart to pain
Like when one falls in love with someone
and his feelings are not reciprocated
But one always keeps the hope of melting the heart
of the one who does not believe in love

Vienas draugų (ryškiai depresuojantis prancūzas) atsiuntė atsakymą į klausimą “kaip laikaisi”. Va tau ir jausmingi žmonės. Apskritai, anglų kalba palyginti su prancūzų atrodo skurdi ir neįdomi - nes tiek kartų tie patys žodžiai naudojami keliems dalykams apibrėžti, tuo tarpu visos kitos kalbos, kurias žinau (įskaitant prancūzų, nors šios dar nelabai pažįstu), turi žymiai turtingesnį žodyną…
Nors, čia reikia pripažinti, angliškas sarkazmas dėl savo paprastumo - geriausias pasaulyje.

Rodyk draugams

Aha, atspėjot teisingai - interneto vis dar neturiu. Nors ir spalio vidurys. Niekam kažkaip nerūpi. Gerai tik tiek, kad iš dangaus nukritęs stebuklas vaikino-informatiko pavidalu nemokamai perinstaliavo Vistą (aišku, prancūziškai, bet sugebėjo įdiegti anglišką vertimą) ir visas programas, tad belaidis netas dabar veikia - puikumėlis, ir dar gavau nemokamos vakarienės itališkame restorane (ir TIK vakarienę, in case jei jau nešvankios mintys braidžioja jūsų galvom).

Tikriausiai vėl pradėsiu reguliariai rašyti kai visi reikalai čia pradės kažkiek taisytis. kol kas, pusantro mėnesio praleisto čia buvo tikras bardakas prie kurio nelabai vis dar galiu priprasti.

For now, savaitės dialogas (ačiū Emmai):
“Man yra absoliučiai nesuprantama kodėl prancūzai mano, kad jų kalba seksualiausia?”
“pff, tu ką, juokauji? O mėginai miegoti su prancūzu?”
“emm… ne. šiaip jau turiu vaikiną”
“Va čia ir problema. Kai tau vaikinas lovoj pradeda šnekėti visokiausias romantiškas nešvankybes prancūziškai, neesmė, kad nesupranti ničnieko - skamba taip gerai, kad nori dar ir dar ! Tik, kai jau pradedi suprasti, ką jisai šneka, pasidaro nebeįdomu”

Ah, na ir taip, dabar jau moku susišnekėti su registratore savo barake. rankos nebeskauda, kai mėginu jos ko nors prašyti :D

Rodyk draugams

Kas nors, po velnių, sustabdykit laiką. Vos vos vakar, atrodo, įsėdau paskubomis į Chesterfield-London traukinį, nespėjusi net padoriai atsisveikinti su vaikinu. O jau šiandien - trys savaitės nuo to laiko, kai atvažiavau į čia, ir mano Romeo, spėjęs jau mane aplankyti, vakar išvažiavo rytiniu autobusu namo.
Nelabai mėgstu teisintis, bet nerašiau ne dėl tingumo. Visų pirma, žinau, ko mano skaitytojai tikisi iš šio blogo - skaityti apie gyvenimą UK. Tas faktas, kad esu penki šimtai mylių nuo šio krašto dabar, nepadeda naujų įrašų kūrybai. Kitas dalykas - stebėkites nesistebėję, interneto čia laukti reikia be galo ilgai - užpildžiau pareiškimą prieš dvi savaites. Nei menkiausios žinutės, ir niekas nieko nežino. O univeras, nors ir per kelią nuo mano bendrabučio, uždaromas aštuntą vakare, kai į kompiuterių salę ateina toks vyrukas (pusę aštuonių) ir pradeda rėkti “Že FĖĖĖĖĖRM” (uždarau) ir rėks tau į ausį tol, kol neišjungsi kompiuterio.

Tikiuosi, kad tie iš jūsų, kurie stojo į Angliją šiemet, jau sėkmingai nuskrido savo naujojo gyvenimo link ir mėginat apsiprasti su šia, kartais stebėtina, šalimi.

Aš tuo tarpu sėdžiu Prancūzijoj, kur taip ambicingai norėjau važiuoti jau nuo pirmo kurso pabaigos. Kaip bus toliau, neįsivaizduoju, kol kas patiriu kažkokį nenormalų kultūrinį šoką, nes lyginu šią šalį su UK, o ne su Lietuva. Kol kas, išskyrus tai, kad mano grupiokai/kursiokai - nuostabūs žmonės, ir tai, kad Strasbūras visas atrodo kaip Vilniaus senamiestis, niekas nedžiugina per daugiausiai. Gal per daug tikėjausi. Gal dėl to, kad viskas nauja. Bet va ko išmokau per pastarąsias savaites:

1. Neįmanoma įvertinti karšto vandens nuostabumo ir nuoširdžiai dėkoti elektros išradėjams, kol nepajausi, kas yra dvi savaites praustis po šaltu dušu. O kai paklausi „atsakingo žmogaus”, t.y. ūkvedžio, kodėl nėra karšto vandens, jis tik tūpai linksi galva - „nežinau”. Teko tris dienas tyrinėti, kol sužinojau, kad vandens čiaupuose temperatūra priklauso nuo lauko temperatūros - kuo karščiau lauke, tuo šaltesnis vanduo. O dar jie kaltina prancūzus tuo, kad tie nesiprausia. Pamėgink palįsti po lediniu vandeniu kasdien…
2. Eurus keisti reikia iš anksto. Nes prancūzai įsitikinę kad visas pasaulis jais naudojasi; tai kam jiems po velnių valiutos keityklas steigti. Būtent.
3. Sužinojau protingiausią sprendimą kovoti su rūkymu - nepardavinėti cigarečių. Nei degalinėse, nei supermarketuose, nei parduotuvių centruose. Rimtai, žmonės, gyvenu pusės milijono gyventojų mieste, pačiame studentų miestelio centre, o nusipirkti parūkyti kasdien lakstau po dvidešimt minučių peškom, nes ten nei autobusai nei tramvajai nevažiuoja.
4. PRAISE ENGLISH BUREAUCRACY. Tas faktas, kad Birmingeme reikėjo vaikščioti per dešimt įstaigų kad gaučiau atsakymą į savo klausimą, dabar atrodo kaip nuostabus nostalgiškas prisiminimas. Čia vaikščiok nevaikščiojęs - niekas nežino, kas už ką atsakingas, o jei ir žino, tai užimti būna ir apskritai, ko tu čia trainiojiesi, eik prancūzų kalbos mokytis,tada ir pasišnekėsim :)
5. Mano univeras Anglijoje - geriausias pasaulyje. Myliu  noriu negaliu. Ilgiuosi. Savo paskaitų ir dėstytojų, kurie, vesdami paskaitas anglų kalba, MOKA tą anglų kalbą.
6. Į Prancūziją be prancūzų kalbos - net nedrįskit. Net į Strasbūrą, kur krūvos Europos Sąjungos įstaigų ir kuris pozicionuoja save kaip tarptautinį europietišką miestą. Ne. Ne. Ne.  Bent jau suprasti BŪ-TI-NA. Kitaip - prapulsit. Ačiū dievui už savo dekanę ir pačiam Dievui, kad davė smegenų sumokėti už kalbos kursą praeitais metais.
7. Tas faktas, kad esi pasiruošęs sumokėti MĖNĖSIO nuomą už tai, kad tavo vaikinas galėtų pasilikti tavo bendrabutyje SAVAITĘ (dalindamasis su tavim kambarį ir beveik nebūnant jame, išskyrus naktis), nieko nejaudina. Ne. Apie kyšius gali irgi pamiršti - nesiūliau, bet iš piktos administratorės rožos supratau, kad nieko nebus (Gal jie per daug pinigų turi…)

8.Prancūzų berniukai simpatiškesni negu pvz angliški (išskyrus mano Romeo hehe), bet taip pat ir labiau arogantiški - „būsi mano nes aš gražus ir tau tikrai patinku.Kaip gali manęs nenorėti?” Kai vienas toks išgirdo „viso gero” po pusės vakaro kažkokio elegantiškai pigaus  „kabinimo”, stovėjo pusvalandį įbestas prie mano barako, manydamas, kad persilaušiu ir grįšiu, kol aš sau jau parpiau lovoje. Nu rimtai, ką aš sau galvoju, tokį offerį atmest :DDDD O bendrai, prancūzai nuoširdesni ir pasiryžę padėti ir eiti su tavim pusę kilometro iki bendrabučio, nes tavo prekių maišelis suplyšo ir gatvėj mėtosi mėsos ir sūriai ir visas kitas maistas.

9.Žmonės (t.y. studentai) čia - fantastiški. Nuostabūs. Puikūs. Nebesistebiu, kodėl visi taip veržiasi į tą Erasmusą. Tai - nuostabiausia gyvenimo patirtis. Rimtai. Ypatingai tiems, kurie nemėgsta vakarėliauti per daug - Erasmusas turi galią tai pakeisti per keletą dienų hehhe

10.Visus besiskundžiančius Anglija, anglišku išsilavinimu ir panašiais dalykais, maloniai maloniai kviečiu į savo prancūzišką bardaką. Pasirodo iki šiol gyvenau gulėdama ant labai labai šilto pečiaus, kur viskas padaroma (nors ir užtrunka) vos ne už tave.

11.Galų gale, stereotipai yra bent kažkiek grįsti realybe.

O bendrai, čia daugiau sarkazmo negu „oi kaip man čia blogai” realybės. Žiauriai smagu, nuostabūs žmonės, kuriems nerūpi, iš kur esi, kiek tau metų ir kiek milijonų turi kišenėje. Aišku, galvojau kad tik Italijoje yra tokia „nelabai akademiška” betvarkė. Na gal dar ir Ispanijoje. Apie Prancūziją net negalvojau :) Bet prie visko priprantama.

Važiuokit mainų visi. Tikrai važiuokit :)

Rodyk draugams

Kai su Džeimsu buvom Lietuvoj atostogų, nuėjome mokyklon mano anglų kalbos mokytojos aplankyti. Visada jaučiu tam tikrą pareigą nueiti ir pasisveikinti su ja - gėda būtų kitaip. Užvien ir kitus mokytojus aplankau. Kažkaip prieš ketverius metus mintis grįžti mokyklon juokino. Dabar och kaip norėčiau bent kartą į savaitę savo senoj valgykloj sukrimsti cepelinų…
Tai va. Tąkart mokytoja buvo perspėta ir surengė mudviem su Džeimsu visą salę klausytojų. Kadangi nieko mes neruošėm, nusprendėm padaryti  “question-answer” sesiją, per kurią pasakojom, kad Anglijoj nelyja taip jau dažnai (nors dažniau negu tikėtumeisi), kad paaugliai čia labiau emancipuoti (nors nuo to geriau nebūna) ir t.t. Ir štai viena mergina užduoda klausimą:
“Ar tiesa, kad Anglijoje nemėgsta nei lenkų, nei lietuvių, nei apskritai imigrantų?”
“Deja, tiesa, bet….” pradėjo pasakoti mano Romeo. Pasakojo apie penkias minutes, po to perėjom prie kitų klausimų.
Tai tiesa. Imigrantų čia nemėgsta. Oficiali priežastis - “purvini emigrantai atiminėja mūsų darbus”. Ypatingai lietuviai ir lenkai, kurių čia tikrai nemažai. Teko keletą kartų sutikti autobuse vieną kitą žmogų kuris apspjaudytų nemaloniausiais žodžiais vos išgirdęs kažką šnekant užsienio kalba.
Grįžtant prie lenkų ir lietuvių, tiksliau prie lietuvių. Jei mūsų taip jau nemėgsta, kyla klausimas, kodėl niekur taip ir neatsitiko taip, kad masiškai būtų atleidinėjami tautiečiai Anglijoje? Kodėl nėra imigracijos bangos atgal į Lietuvą/Lenkiją? Įdomu? Tai vat, mielieji. Priežastis labai paprasta.

Niekas iš anglų darbų neatiminėja. Tiesa ta, kad juolab dabar, krizės metu, labai mažai Anglijos piliečių eis “purvinti rankas” plaunant indus, dirbant restorane padavėju, valant viešbučių kambarius arba dirbant gan intensyvų fizinį darbą statybose, kai gali gauti vos vos mažiau negu tokių darbų pajamas prašant bedarbio pašalpos. O ne. Jie nori būti koordinatoriais, vadybininkais, asistentais, administratoriais. Ir kas, kad nebaigę universiteto ar koledžo. Nu.Ir.Kas.
Kartu su “darbų atiminėjimu” yra aptarinėjamas kitas klausimas, vadinamasis “skills gap” - “įgūdžių trūkumas”. Mat, jei dar nežinojote, tarp tų britų, kurie susimąsto tęsti savo išsilavinimą, dauguma pasirenka Socialines studijas (verslas, sociologija, psichologija ir t.t.), teisę, dramą arba kalbos filologiją. Visi nori patapti vadybininkais (kieno vadybininkais, niekas atsakyti negali), mokytojais ir aišku aktoriais bei teisininkais. Inžinerijos, fizikos, mechanikos, chemijos ir visų kitų tiksliųjų mokslų, kur reikia galvos o ne liežuvio, kažkaip nenori žmonės rinktis. Tai ko skundžiatės? Vat ir privažiuoja jums arabų, indų ir afrikiečių, kurie ketverius metus sėdės susikūprinę prie knygų ir mokysis, o po studijų baigimo gaus nuostabų darbą su šešiaženkliu atlyginimu, nusipirks kokį  Ferarį ir važinės gatvėmis girdėdami “prakeikti emigrantai, gyvenantys iš mūsų pašalpų”, tarsi iš tų pašalpų galima nusipirkti gerą mašiną. Darbų pasiūla yra milžiniška tam tikruose sektoriuose - ir logiška yra, kad jei tos pasiūlos neužpildo šalies piliečiai, atsiras kitataučių, kurie mielai imsis tokio darbo.

Pagalvokit logiškai. Darbdavys, turintis pasirinkimą tarp kandidatų, pasirinks tą, kuris geriau moka šalies kalbą (tuo atveju jei abudu lygūs pagal kitus požymius) - dažniausiai tai bus tos šalies pilietis, o ne emigrantas. Tai kodėl tas faktas kad vis daugiau kitataučių gauna darbus Anglijoje yra siejamas su neapykanta, su tuo kad “jie vagia mūsų darbo vietas”, o ne su tuo, kad patys anglai tokiems darbams neturi atitinkamų įgūdžių, nes paprasčiausiai tingi juos pramokti/išmokti?
Pavydas, žmonės. Pa-vy-das.

Dauguma lietuvių žino, KO važiuoja Anglijon. Jei užsidirbti pinigų - dirbs dieną naktį, taupys ir siųs pinigus namo. Jei mokytis - sėdės ir mokysis (aišku neapsieina be studentavimo ir vakarėlių bet vistiek). Nebijo dirbti sunkaus darbo. Nebijo “išsipurvinti rankų”. Ir svarbiausia (gal dėl to, kad vis dėlto ne taip senai gyvenome Sovietų Sąjungoje, kur niekas nieko neturėjo), moka vertinti tai, ką turi.

Vat. Žodį tariau. Einu toliau kraustyti daiktų. Keičiu gyvenamąją vietą, neminėjau?:)

Sweet screams :)

Rodyk draugams

Atrodo kad vakar gavau egzų rezultatus ir stebelijausi į kompiuterio ekraną pusvalandį, negalėdama patikėti. Atrodo praėjo vos savaitės nuo to laiko kai išsikrausčiau iš savo kambariuko ir palikau jame keletą ryžinių papločių bei plastikinių maišų ( ir juodą skrybelę). O šiandien pasižiūriu į kalendorių - po velnių, už dviejų savaičių jau ruduo.
Uhh, kaip noriu grįžti atgal ir priplakti save už pastovų paauglišką nuogąstavimą kad laikas tempiasi kaip guma, kad niekas nenutinka taip greitai, kaip aš norėčiau. Oi trenkčiau sau pačiai per galvą….
Tai va. Pradžioj pasiteisinsiu truputį; yours truly dirba po dešimt valandų per dieną pamainas, po kurių sėdint mašinoj vienintelis tyras noras - paguldyti kojas užtarnautam poilsiui, neskaičiuojant netyrų, susijusių su milijonu būdų nugalabyti savininką, kuris taupo pinigus ir vietoj to kad pasamdytų daugiau žmonių, esamiems suvaro po penkiasdešimt darbo valandų per savaitę. Sakysit, ot ko čia skundiesi, juk pinigai po galais tai nemaži. Ot ir ne. Turint omeny visus mokesčius, kuriuos iš manęs nudirs, tas faktas, kad dirbu pusšimtį valandų per savaitę neatneš man daug daugiau pelno negu paprastas keturiasdešimties valandų grafikas. Jei kam nors įdomu, galiu paaiškinti detaliau, bet į formalumus čia nesigilinsiu.
Vienintelis pliusas - mano kelionė darban (autobusu) trunka apie valandą. Pusvalandį, jei nėra kamščių ar kelio taisymo darbų. Greitai išmokau tą valandą išnaudoti, skaitydama knygą ar klausydama audiobooko. Neatsimenu, kad kada nors būčiau tiek perskaičius per pastaruosius dvejus metus, kiek per šį pastarąjį mėnesį. Kažkur net juodraščiuose turiu užsislėpus įrašą apie tai, KĄ skaičiau, bet tai irgi vėliau.
Dar. Su vasara jau senai atsisveikinau. Su normalia vasara, tai yra. Angliška vasara, su liūtimis ir vėjais nesiskaito. Taigi, jei kur nors pamatysit šviesiaplaukę peršlapusią vištą juodais drabužiais (uniforma)  Mančesterio gatvėse - tai tikriausiai būsiu aš; nes per dvejus metus gyvenimo čia aš vis dar kvailai tikiu, kad globalinis atšilimas vieną dieną atneš amžiną saulę į šiuos kraštus, ir taip ir neturiu padoraus skėčio, išskyrus tą, kurį nukniaukiau Bukingemo Rūmuose praeitais metais, nes kažkas jį paliko ir taip ir neatsiėmė.

Vienas labiausiai nervus gadinančių punktų - labai grėsmingai artėju prie dvidešimtmečio ribos. Kol mano Romeo vynioja dovanas ir mėgina jas “gudriai paslėpti”, kas jam iki šiol labai menkai pavyksta, nes pažįstu jį geriau negu pati maniau, aš bukai žvelgiu pro langą ir vis galvoju, kad man tai nenutiks. Nesu aš pasiruošus perkopti antrą savo gyvenimo dešimtmetį. Jaučiuosi kaip sena žiurkė. Atrodo, paistalai, o kažkaip vis labiau norisi likti -niolikine. Grįžti keletą metų atgal ir trinktelti sau dar kartą už tai kad taip skubiai norėjau suaugti. Vat jum, prašom. Aplinkui visi draugai ir draugės susituokė, trys laukiasi, dar viena jau antro vaiko. Gal dėl to aš čia taip Balzakiškai pasijutau. Kažkokia ankstyva viduramžio krizė. O gal tai reiškia kad dvidešimt metų ir bus mano viduramžis,kas žino.

Ah, ir paskutinis dalykas, šįkart angliškas. Ar girdėjot apie Baby P skandalą? Jei ne, trumpai paaiškinsiu - prieš keletą metų savo namuose žuvo pusantrų metų vaikas Peteris, muštas motinos, patėvio ir jo brolio, marintas alkiu ir patyręs nemažai patyčių,  fizinių ir moralinių. Detalės tokios maždaug:

“-baby had severe lacerations and bite marks on his head or
-8 broken ribs which incidentally would have made breathing incredibly painful
-his private parts smashed with a shoe
-injuries from being dropped and thrown
-his earlobe that had been completely detached from his head
-black finger and toenails
-several nails completely missing
-tips of his fingers had been sliced off
-his fraenulum was torn
-bleeding on his spine by his neck
-a tooth missing (and found in his colon) “
-a broken spine which paralysed him from the waist down

Tačiau skandalas kilo dėl to, kad apie šią situaciją daugmaž žinojo socialiniai darbuotojai ir vaiko gydytojai, bet niekas nieko nedarė, kad paimtų vaiką iš tų namų. Tėvai maskavo mėlynes šokoladu, o gydytoja nieko įtartino surasti negalėjo, socialinė darbuotoja “išekspertizavo” kad vaikas gan saugus savo šeimoje. Neatsimenu, nuo ko Peteris mirė, bet jo kaukolė sulaužyta, šonkauliai irgi, daug mėlynių ir žaizdų, paralyžiuotas stuburas ir taip toliau. Azijietė gydytoja, aišku, to nepastebėjo. Gilintis į detales galima čia. Skandalas, kuris kilo, kai byla buvo viešai paskelbta, buvo nenumaldomas, žmonės piktinosi tiek motina, tiek socialinės globos darbuotojais ir biurokratija.
Šiandien (ar tai vakar) Baby P buvo oficialiai paskelbtas kaip baby Peter, visi vardai irgi iššifruoti ir paskelbti spaudoje viešai. Kaltieji nuteisti, daugiau ar mažiau, kalėjiman. Tik va kas. Visuomenė taip pasipiktinusi, kad valstybė svarsto apie naują šių žmonių identitetą, kai šie išeis iš kalėjimo. Mat, o siaube, juos gali persekioti, kesintis į juos, kai jie išeis laisvėn, nekęsti jų. Svarstoma duoti jiems naujus dokumentus, naujus namus, net naują išvaizdą!!!!Šitokio daikto kaštai … “The extra cost of providing security for the three people identified as allowing the death of Baby Peter could rise to £1m a year, a union has said.”

Kas juos mokės?
Aš, kai išskaičiuos mano mokesčius nuo keturių šimtų darbo valandų. Ir visi jūs, dirbantys ar bedirbsiantys Anglijoje.
Tai va, po tokių žinių, labos jum nakties :)

Rodyk draugams

Neslėpsiu - mano pradinis puslapis - būtent gūūūūūūūglė :) nors, kol mano pažįstami siunčiasi Chrome naršyklę, aš vis dar mėginu perprasti kas per velnias yra google scholar, tam tikras šios korporacijos programas vis dėl to perkandau ir maloniai jomis naudojuosi.
Neseniai buvo kilęs skandalas apie žmogaus teisių į privatumą mindžiojimą; įvyko viskas po to, kai Google satelitai pradėjo daryti vietovių nuotraukas, kad po to sudarytų interaktyvius gatvių žemėlapius, ir, neapsižiūrėjus, įdėjo tokias, kuriose matomi žmonių veidai ir mašinų numeriai (ir kita privati informacija). Viskas nutilo, veidai ir numeriai buvo užtušuoti, lyg ir ramu. Sakysit, didelio čia daikto - ot, privatumas…

Bet net ir BLOGų kūrimui google turi savo pagerinimų. Mano mėgstamiausias - google analytics. Labai grubiai pasakius, aš žinau, iš kur mane skaitote (šalis-miestas-kaimas netgi), kuriuo laiku, kiek puslapių kiekvienas jūsų peržiūri per apsilankymą, kiek laiko praleidžiate skaitydami.  Ir nors Lietuvos žemėlapio analizėje kažkokios dvi vietovės vis dar lieka “unknown”, Anglijos žemėlapis susmulkintas iki rajonų ir gatvių netgi kai kuriose vietose. Taip, dešimt žmonių skaito pastoviai mano rašliavas Birmingeme (programa atskiria unikalius lankytojus), trys praleidžia po tris minutes vidutiniškai peržiūrint penkis įrašus/puslapius  Edgbastone, nemažai lankytojų iš Coventry ir t.t; Kažkas nuobodžiauja per savo turkiškas atostogas - pailsėkit, o ne mano blogą skaitykit Istanbule (nors man vis labai džiugu) :), o Lietuvos sostinė muša rekordus - apie du šimtai unikalių lankytojų.
Ei, aš blogą pradėjusi rašyti vos dešimties skaitytojų tikėjausi! :)

….(nutaisau baisią miną)…. “aš žinaaaaau kad mane skaitaaaaai”. Šiaip man pačiai įdomu peržiūrėti ir paanalizuoti, bet kai pagalvoju antrąkart - truputėlį baugina. Juk keletą savo skaitytojų galiu identifikuoti vardu ir pavarde pagal jų gyvenamąją vietą. O ką jei jie visai nenori būti identifikuojami?

So, kol aš ruošiu mažą straipsnelį apie angliškas madas, prisipažįstam kas iš kur esam :)

Rodyk draugams