Didzioji Britanija - Ar tikrai rojus?

(iraso autore skelbia kad pavadinimas neatitinka nei vienos kalbos gramatikos taisykliu)

siandien planavau nueiti i interneto kavine ir parasyti didziausia irasa apie viska kas nutiko pastaruoju metu anglijoje ir ne tik.

bet deja pasirodo prancuziskos klaviaturos issideste absoliuciai kitaip negu viso kito pasaulio blyn. parasyti siuos keleta sakiniu man uztruko apie desimt minuciu

pasirodo ne tik anglai nori buti isskirtiniai.

irasas BUS. promise! eisiu i baraka ir tuojau pat parasysiu viena kompiuteryje! ir butinai idesiu per usb (nu kodel anksciau apie tai nepagalvojau)

kol kas - yours truly mokosi phhhhancuziskai susisneketi su valytoja ir pranesti kad kriaukle mano kambary isgyvenusi keleta studentisku kartu turetu buti pakeista nes kalkiu ant jos daugiau negu pakankamai.

Rodyk draugams

Tiesiai šviesiai pasakius, tiems, kurie studijuos Anglijoje, vieną ar kitą dieną ateis galvon mintis, kad reikia pradėti dirbti arba uždarbiauti. Ir, atsižvelgiant į tai, kad nelabai daug darbdavių išskėstom rankom priims studentus nepabaigusius universiteto, ir į tai, kad Aglijoje paskaitų valandų skaičius yra dažniausiai tarp šešiolikos ir dvidešimt dviejų per savaitę, lieka tik keli potencialių “profesijų” variantai - vertėjas, paRdavėjas ir padavėjas. Paskutinė profesija - dažniausiai sutinkama tarp studentų, vis dar besimokančių.

Dar prieš važiuojant į Angliją asocijacijos su padavėjos darbu buvo nekokios - kažkas įpiršo galvon, kad toks darbas-  ne padoriems žmonėms. Keista ir gėda dabar - turėjau žinoti geriau, būti kažkaip labiau subrendusi ir suprasti, kad joks darbas gėdingas nėra. Kad ir kaip bebūtų, mano pirmas darbas Jungtinėje Karalystėje buvo vertėjavimo agentūroje. Tik vėliau, susipratusi, kad vien iš vertėjavimo nelabai išgyvensiu, griebiau galimybę ir užsiregistravau padavėjos darbui.
Prisipažįstu, smarkiai klydau. Ne tik “padavėjavimas” yra nuostabi patirtis, bet ir Vakarų pasaulyje patapo net kažkokia mada, viena būtinų studentiško gyvenimo dalių. Nenuostabu, kodėl. Darbas tikrai nėra sunkiausias pasaulyje, plius grafikas yra gan lankstus daugumoje atvejų. Išankstinės patirties tokiam darbui nereikia daug. Įgūdžiai, įgyti tokios patirties dėka, labai lengvai “pernešami” į kitas gyvenimo ir verslo sritis. Ir aš net nešneku apie fizinį krūvį. Štai keli:
- Customer service (klientų aptarnavimas)
- Multitasking (gebėjimas atlikti keletą darbų vienu metu)
- Ištvermė ir kantrybė
ir taip toliau.

Mano patirtis šiuo atžvilgiu nėra nei didelė,  nei maža - apie pusantrų metų. Reikia paminėti, kad Anglijoje yra du būdai gauti padavėjo darbą. Vienas, tradicinis - tiesiogiai restorane, dirbant pamainas ir taip toliau - tai, ką matome kiekvienoje picerijoje, bare, kavinėje. Antras būdas - labiau komplikuotas - per agentūrą. Užsiregistruojat su agentūra (catering arba hospitality agency) ir laukiat darbo pasiūlymų (kartais skambina darbdaviai su pasiūlymais, kartais - registruojatės pamainoms internetu). Dažniausiai darbas bus skirtingose vietose, su skirtingais žmonėmis, skirtingais vadybininkais, per skirtingus renginius ir, daug galimybių, kad kiekvieną kartą dirbsite vis ką nors kita - tai restorane su maistu, tai bare su gėrimais, tai prie virtuvės beplaunant indus ir t.t.. Toks darbo pobūdis tinka tiems, kas neapkenčia rutinos ir kasdienybės. Būtent dėl to man ir patiko dirbti Off To Work’e - nors tenka pripažinti, kad buvo savaičių, kai darbo visai negaudavau, užtad per pusantrų metų pabuvojau daugelyje didesnių ir mažesnių renginių ne tik Birmingeme, bet ir, pavyzdžiui, Coventry, Warwick’e, Bukingemo Rūmuose Londone, neskaitant futbolo, kriketo rungtynių, verslo vakarėlių, koncertų, konferencijų, parodų ir daug kitų.
Šią vasarą neprivalėjau dirbti - pinigų turiu pakankamai save išlaikyti, o įskaitant tai, kad, gyvenant dviese (su vaikinu), kai kurie dalykai apsieina pigiau - daugiau negu pakankamai. Bet, kaip minėjau, negaliu pakęsti rutinos ir sėdėti namie vienai laukiant kol mano Romeo parsibels iš darbo popiet pradėjo mane lėtai žudyti, ypatingai dėl to, kad rajonas, kuriame gyvenu, nėra labai įdomus pramogų atžvilgiu. Taigi susiradau darbelį vertėjų biure ir restorane.
Taigi, prie reikalo. Noriu pasidalinti mažomis paslaptimis, kurios tikrai pravers visiems, pradėsiantiems dirbti šitokį darbą.

1. Padavėjo darbas- pagrinde fiziškas. Didžiausias krūvis tenka kojoms, ypatingai - pėdoms. Jeigu turite penkias pamainas po aštuonias valandas, geriau per tą laiką atsisakyti kelionių į sporto salę ir panašiai. Kitas dalykas-apranga ir batai. Dažniausiai reikalaujama juodų kelnių ir marškinių (baltų ar juodų) - stenkitės rinktis tuos, kurie sudėty turi daugiausia medvilnės; taip išvengiama spuogų, išbėrimų ir pernelyg riebalotos odos. Kas liečia batus, labai patartina investuoti į ortopedinį apavą - sumokėsit daugiau, bet patikėkit, dienos gale kojos bus jums dėkingos iki gyvenimo galo :) Mano mėgstamiausi patogių batelių gamintojai - Kangaroos (Indrės rekomentuoti) ir Skechers.
2. Prie to paties. Amerikoje yra dvi auksines padavėjo taisyklės. Viena jų vadinasi “HIHO”; “Hands in- hands out”. Neįsivaizduoju, kodėl taip pavadino, bet esmė yra tokia - niekada nevaikščiokit tuščiom rankom. Taip tausosite kojas. Nunešėt užsakymą - paimkit tuščius indus nuo kito stalo. Pažįstu vyruką, kuris jau trisdešimt metų dirba šiame versle ir vadovaujasi šia taisykle. Jam šešiasdešimt metų, o jo kojos tokios pat būklės, kaip ir mano - nes niekada nevaikšto veltui.
3. Antra auksinė taisyklė - CIY - Cover Your Ass. Taisyklės laikytis padės viena labai protinga prielaida - kad ir ką bedarytumėte, jei kas nors nepavyks, visi kaltins jus. Kad ir prie ko prisiliestumėte, gali būti taip, kad nutiks kažkas netikėto, ir tada jums “galas”. Duosiu pavyzdį iš asmeninės patirties. Paėmiau užsakymą iš žmonių, kurie buvo pastovūs restorano klientai ir puikiai žinojo, kad aš - naujokė. Pamiršau ant užsakymo lapelio užrašyti laiką. Kadangi buvo daug žmonių, užsakymą palikau virtuvėje ir išskubėjau daryti ką kitą. Po penkiolikos minučių lakstymo buvau pakviesta tų žmonių; jie man pradėjo aiškinti, kad jau pusvalandį laukia savo maisto, o jo kaip nėra taip ir nėra. Nuskubėjau virtuvėn, kur man paaiškino, kad, kadangi neužrašiau laiko ant lapelio, mano užsakymą nustūmė į paskutinę vietą, ir kad teks palaukti. Kai pasakiau, kad laukiau jau pusvalandį, man atrėžė, kad tai netiesa. Klientai gi aiškino, kad jau geras trisdešimt minučių sėdi ir laukia. Kadangi laiko jausmą buvau laikinai praradus, išprašiau iš vadybininko jiems nemokamos kavos. Tai va, aš likau apmulkinta (kaip išsiaiškinau vėliau), klientai vaidino nepatenkintus,o restoranas prarado dviejų kavos puodelių pinigus.
4. Jei dirbsite nedideliame restorane, yra tikimybė, kad atliksit ne vien maisto nešiojimo pareigas. Ten, kur dirbu aš, darome viską - pradedant šaltų užkandžių gaminimu, baigiant indų plovimu. Nėra taip baisu, kaip atrodo, kuo įsitikinau pat pirmą dieną. Mano mėgstamiausias darbas - plauti indus, nes tai yra vienintelis veiksmas, kuris turi šiokį tokį galą - vieną akimirką indų krūva pasibaigia bent jau penkiolikai minučių, tuo tarpu kai pačioje restorano salėje visada yra ką sutvarkyti ir išplauti :)
5. Merginoms- kadangi darbas yra gan fiziškai intensyvus, tai puiki galimybė numesti svorio. Viena auksinė taisyklė - maistas. Dažniausiai darbdavys pasiūlys arba nemokamą maistą, arba labai sumažintomis kainomis. Vienokiu ar kitokiu atveju pinigų ilgainiui nelabai sutaupysite (nebent pamainos labai ilgos, ir nevalgot namie beveik visai), o štai namie gamintas maistas, atneštas į darbą padės nepriaugti kilogramų; nes restoranuose ir kavinėse gamintas maistas yra žymiai mažiau sveikas ir labiau kaloringas, negu naminis.
6. Ir galų gale - arbatpinigiai. Per agentūrą dirbantiems pasisekia mažiau, bet kai pasisekia, tai rimtai. Atsimenu vasarą, dirbant kriketo lauke, teko gauti nuo dvidešimt iki penkiasdešimt svarų (aštuoniasdešimt - du šimtai litų) per dieną, bet tai truko tik pusantros savaitės (nors nesiskundžiu- buvau labai patenkinta). Geriausia klientų aptarnavimą suteikia tie, kurie atsimena keletą dalykų: visada reikia atskirti darbą nuo asmeninio gyvenimo: tiems, kuriuos jus aptarnaujate, nusispjaut, kad praeitą naktį iki  keturių ryto rašėte kursinį ir šiandien esat neišsimiegojęs, be nuotaikos; šypsotis paprasčiausiai būtina, ypatingai Anglijoje - dirbtinė ar nuoširdi, tačiau šypsena aptarnaujant yra kultūros dalis; kita kultūros dalis - kalba. Negana kalbėti gerai, žodyno ir gramatikos atžvilgiu. Reikia žinoti tam tikrus subtilumus, kurių mokykloje nemoko, o kurie yra gan svarbūs. Pavyzdžiui, klausimas “can I help you?” bus neretai priimtas kaip įžeidimas, tipo “nu, ko tu nori, davai sakyk, nes neturiu laiko”; o štai “HOW can I help?” tinka labiau. Arba dar. Kai norite paklausti žmogaus, ar jis nori daugiau gėrimų, klausti “would you like (some)more… (wine, coke, tea)?” nevalia, nes žmogus gali priimti tai kaip “nu, tau dar negana, nori dar?”; paprastai klausiama “would you like anything else to drink?”/”would you like anything else?”. Aišku, nepyks ant jūsų kiekvienas anglas už “can i help you?” ir nedraskys akių, bet, kaip byloja trečia taisyklė, always cover your ass. Juk jums nereikia problemų:)

Vienas geriausių darbo aspektų - kai pamatai, kaip viskas vyksta iš vidaus, begalinis noras lakstyti po restoranus dingsta. Bent jau man. Nes nėra viskas taip kruopštu, rafinuota ir nuostabu kaip atrodo; maistas, kurį paduoda, visai lengvai pagaminamas namuose, o jei darbe dar ir gamini, tai patampa visai nesudėtinga. Tai va. Tiek šiam kartui. Gal jūs turite kokių nors patarimų? gal ką praleidau? Gal turit kokių įdomių istorijų? dalinkitės:) aš einu liulia, rytoj - eilinė pamaina. Kas užsuksit į Mančesterį, užeikit į Metro Fish Bar, 825 manchester Road, Bury, pasisveikinkit :) Būtinai nusišypsosiu.

Rodyk draugams

Gėda prisipažiinti, bet praeitą savaitgalį buvo vienas pirmųjų kartų praleistų vakarėliaujant angliškai. Mano “party animal” dienos pasibaigė dar kokioj vienuoliktoj klasėj; dėl man nesuprantamos priežasties grįžau į bamblio stadiją, kai knyga buvo geriau negu smėlio dėžė ir kaimynai. Nesakau, kad nemėgstu išeiti kur nors; Tiesiog nuo tam tikro laiko trainiojimaisi po barus man atrodo beprasmiškas pinigų švaistymas - geriau pasėdėti ramiai namie su draugais, išgerti, na ir gal galų gale nueiti į klubą, o antrą nakties - liuli. Va, kokia aš nuobodybė :)

O vakarėlis vyko mano Mieliausiojo gimtadienio proga. Nemenkai nustebau, kai mano Romeo specialiai nuėjo į darbą atsiklausti savo kolegų leidimo atsivesti mane; tvajumat, juk jo gimtadienis, po velnių. Pasirodo, nedera maišyti darbo ir “šeimos”. Va taip. Taigi, “gavau leidimą”, kurį priėmiau nelabai noriai - kam būti ten, kur nesi laukiamas/norimas? Po valandos aiškinimų, kad kitokiu atveju Džeimsas pats niekur neis, susiplanavau savo laiką.

Tipiškai angliškas vakarėlių stilius - “šliaužiojimas po barus” (bar crawl). Kad ir kaip juokingai skambėtų, vakarui besibaigiant tikrai galima pamatyti šliaužiojančius žmones (savaime aišku, kodėl). Asmeniškai nesuprantu, kodėl toks vakaro praleidimas atrodo smagus, nes viskas, kam turi laiko - nusipirkti puslitrį alaus ir jį išgerti. Gal truputį pasiškekučiuoti su draugais. Įpratus prie ilgų vakarojimų su draugais tylioje arba bent jau vienoje vietoje, prireikė laiko apsiprasti su mintim, kad gerti reikia greitai ir kuo daugiau. Nes angliškas gėrimas (kirtis ant “i”) nėra nei saikingas, nei pernelyg draugingas (ką tik radau naują žodį ALKONe) - apima jausmas, kad kiekvienas geria pats sau, kartas nuo karto nupirkdamas bokaliuką pažįstamam ir persirėkdamas (nes kitaip neįmanoma - muzika tai groja ohoho visu garsu) keliais sakiniais su kitais.

Kažkodėl visi nusprendė eiti į gėjų kvartalą, nors šios orientacijos atstovų tarp mūsų nebuvo. O kadangi Mančesteryje yra daugiau homoseksualių žmonių negu bet kur kitur Anglijoje (ne pagal kiekį, o pagal koncentraciją), gėjų kvartalas irgi gan įspūdingo dydžio. Iš šios nakties pasimokiau vieno dalyko - kol nepamatei dvidešimties besibučiuojančių/besiglamžančių gėjų ir lesbiečių porų vienu metu vienoje vietoje, neturi teisės sakyti, kad priimi homoseksualumą kaip normalumą, ir kad jokių negatyvių emocijų tau tai nekelia. Nebuvo pasišlykštėjimo ar neapykantos, tik jaučiausi kažkaip nepatogiai. Bet viename klubų ant scenos šokantis berniukas pasirodė patrauklus - pusvalandį stebelijausi, kol mano Romeo maukė šeštą Heineken bokalą.

O bendrai vakarėlis pavyko. Buvo ir šokių, ir kažkokių netikėtų pažinčių, ir, neskaitant nuotykio, kai užstrigau tualete, kol visi manęs laukė (kad judėtų prie kito baro), viskas buvo linksma ir padorumo ribose. Mano Romeo kažkur vidury visų šitų linksmybių kiek padaugino; tas pats buvo ir man, bet ne nuo kiekio, o nuo maišymo - kiekvienam bare/klube vis kitokios gėrimų akcijos; studentiškas biudžetas nelabai leido rinktis visur tą patį. Rezultatas - visą šeštadienį praleidom po antklode su keturiais litrais vandens ir pakeliais anglies tablečių, vieną vienintelį kartą išlipę iš po jos pasigriebti Makdonaldo (gėda man, gėda) ir visokio kito greito maisto.  Peržiūrėjom visus nepabaigtus žiūrėti filmus ir pasidalinom dar dvejais savo gyvenimo metais su visom detalėm ir nuotykiais. Ir jo bendradarbiai mane priėmė gan maloniai - suprantama. Tuoj paaiškinsiu dėl ko. Tie, kas jau gyvena Anglijoje, žino, o tie, kas dar negyvena, sužinos dabar. Mat maždaug septyniasdešimt procentų situacijų, kai anglas pamato “Eastern European” - t.y. lenką, lietuvį, latvį, estą, rusą (nusibodo man jau aiškinti jiems, kad Lietuva geografiškai yra Vidurio Europa; pasidaviau), jis mato žmogų, nesugebantį žodžio surišti padoria anglų kalba,  arba žmogų, kurio akcentas yra toks stiprus ir ausį rėžiantis, kad jo bus neįmanoma suprasti. Tai stereotipas, bet, deja, reikia pripažinti, kartais taip ir nutinka (stereotipai neatsiranda iš niekur). Atsimenu, kai mano Džeimsas pirmąkart sutiko mano namiškes, buvo be galo nustebęs mūsų visų anglų kalbos žiniomis. To tikėjosi ir jo bendradarbiai. Bet kalbos barjeras taip ir neatsirado, taigi viskas gerai, kas gerai baigiasi.

O “lovadienių” nusprendėm rengti daugiau :)

Rodyk draugams

Milijoną kartų žadėjau šitą įrašą. Ir dėl milijono priežasčių jis toks trumpas ir pavėluotas. Pagrindinė  jų - yours truly gavo  full-time darbą. Yay. Dabar nebesėdžiu namie ištisus pusdienius ir nebedarau vien namų ruošos (blemba, pamiršau drabužius išimti iš skalbyklės). Bet apie tai - kitą kartą.

Ilgai mąsčiau, iš kurios čia pusės reikėtų “prieiti” prie šitos temos. Šiaip kai reikalas užeina apie tai, kaip anglai rengiasi, atskiriu dvi pagrinidnes emocijas : pagarbą ir nuostabą.
Bendrai, aprangoje, kaip ir kiekviename kitame jų gyvenimo aspekte (oi patikėkit, tikrai kiekviename) pasireiškia liberalizmas ir kažkoks vaikiškas idealizmas. Kadangi jų pagrindinė vertybė - laaaaaaaisvė, žodžio laisvė, minties laisvė, visko laisvė, apranga tą ir paryškina - ką noriu tą ir dėviu ir nieko tu man nepadarysi. Nelabai jiems rūpi, ką pagalvos kiti. Palaukit. Juk klystu. Jiems rūpi. Ypatingai merginoms, kurios maunasi “tutu” sijonus (čia tikrų tikriausi balerinų sijonai, nuspalvinti “kislotnomis” spalvomis) ant savo keturiasdešimt aštunto dydžio užpakalio. Joms rūpi ką apie jas klube pagalvos vaikinai. Jos idealistiškai tiki, kad pritrauks tokia išvaizda savo svajonių princą, kuris išgelbės jas, vargšeles Rapuncelės ant balto žirgo atjojęs prie pilies.
Nagi. Užvariau čia. Jaučiu šiokią tokią pagarbą net aukščiau minėtoms herojėms. Už drąsą. Taip, gal tai ne drąsa, o kvailumas, bet man patinka manyti, jog jos ryžtingos, jei nesigėdija vieno kito lašinio ant savo kūno ir gyvena dėl savęs - rengiasi kaip patinka.
Bet čia klubinė mada. Kasdieniai angliški stiliai daug pilkesni ir paprastesni, nors pasitaiko išimčių. Dar viena priežastis, dėl ko pasireiškia “gerbiu” jausmas, yra tai, kad čia truputėlį labiau negu Lietuvoje pasireiškia faktas, kad atrodyti stilingai galima ne tik besirengiant Gučiuose ir Dolčegabanose. Primarko pastovūs klientai irgi moka gražiai pasipuošti, parinkę tam tikrus drabužius.
Kas liečia išvaizdos aspektus, nesusijusius su apranga…. Well, kartais džiaugiuosi, kad iki Lietuvos tam tikros “dirbtinės” tendencijos dar nenukeliavo. Morkinis įdegis, dirbtinės blakstienos, dirbtiniai nagai, plaukai, tonos makiažo (ypatingai vakare ir ypatingai einant kur nors pašokti ar pasilinksminti) - norma. Ir kai visa tai susideda į vieną krūvą, vaizdelis kartais būna labai apgailėtinas.
Aišku, čia tik ekstremalūs atvejai, pasitaikantys vieną kartą iš …hmm… septynių. Dauguma britų žino, kas yra stilius ir padori išvaizda; neretai gatvėje sutiksi merginą ar vaikiną, priverčiančius atsisukti ir žiūrėti jiems iš paskos. Taisyklė yra tokia - ieškok savęs. Tad dauguma morkinių peroksidinių blondinių galų gale “suranda” sau optimaliausią variantą ir patampa gana stilingomis verslininkėmis ir panašiai. Vėlgi, ne visos, bet dauguma.
Vienas man asmeniškai labiausiai patinkančių dalykų - būdama čia pradėjau bent kartą per mėnesį maukšlintis sijoną vietoj įprastų džinsų. :)

Well, tiek šįkart. Einu ilsėtis.

Rodyk draugams

Neslėpsiu - mano pradinis puslapis - būtent gūūūūūūūglė :) nors, kol mano pažįstami siunčiasi Chrome naršyklę, aš vis dar mėginu perprasti kas per velnias yra google scholar, tam tikras šios korporacijos programas vis dėl to perkandau ir maloniai jomis naudojuosi.
Neseniai buvo kilęs skandalas apie žmogaus teisių į privatumą mindžiojimą; įvyko viskas po to, kai Google satelitai pradėjo daryti vietovių nuotraukas, kad po to sudarytų interaktyvius gatvių žemėlapius, ir, neapsižiūrėjus, įdėjo tokias, kuriose matomi žmonių veidai ir mašinų numeriai (ir kita privati informacija). Viskas nutilo, veidai ir numeriai buvo užtušuoti, lyg ir ramu. Sakysit, didelio čia daikto - ot, privatumas…

Bet net ir BLOGų kūrimui google turi savo pagerinimų. Mano mėgstamiausias - google analytics. Labai grubiai pasakius, aš žinau, iš kur mane skaitote (šalis-miestas-kaimas netgi), kuriuo laiku, kiek puslapių kiekvienas jūsų peržiūri per apsilankymą, kiek laiko praleidžiate skaitydami.  Ir nors Lietuvos žemėlapio analizėje kažkokios dvi vietovės vis dar lieka “unknown”, Anglijos žemėlapis susmulkintas iki rajonų ir gatvių netgi kai kuriose vietose. Taip, dešimt žmonių skaito pastoviai mano rašliavas Birmingeme (programa atskiria unikalius lankytojus), trys praleidžia po tris minutes vidutiniškai peržiūrint penkis įrašus/puslapius  Edgbastone, nemažai lankytojų iš Coventry ir t.t; Kažkas nuobodžiauja per savo turkiškas atostogas - pailsėkit, o ne mano blogą skaitykit Istanbule (nors man vis labai džiugu) :), o Lietuvos sostinė muša rekordus - apie du šimtai unikalių lankytojų.
Ei, aš blogą pradėjusi rašyti vos dešimties skaitytojų tikėjausi! :)

….(nutaisau baisią miną)…. “aš žinaaaaau kad mane skaitaaaaai”. Šiaip man pačiai įdomu peržiūrėti ir paanalizuoti, bet kai pagalvoju antrąkart - truputėlį baugina. Juk keletą savo skaitytojų galiu identifikuoti vardu ir pavarde pagal jų gyvenamąją vietą. O ką jei jie visai nenori būti identifikuojami?

So, kol aš ruošiu mažą straipsnelį apie angliškas madas, prisipažįstam kas iš kur esam :)

Rodyk draugams

Pradžioje, mažas tęsinys to, ką pradėjau - keletas  naudingų linkų būsimiems UK studentams

- Apie Kultūrinį Šoką skaitom čia. Norit nenorit, o jei anksčiau Anglijoje negyvenot, tokį dalyką teks patirti. Su manim sutiks ypač tie, kas anksčiau bent kažkiek laiko praleido užsienyje. Kai kam pasireiškia labai intensyviai, kai kas jo beveik visai nepastebi ir nesureikšmina, o apsižiūri tik vėliau.
- Kitas, nemalonus dalykas, kurį tikriausiai patirti vis dėlto teks - kalbos barjeras. Nesvarbu, ar IELTSo gavote devynis iš devynių, valstybinio egzamino šimtuką ir krūvą kitų anglų kalbos apdovanojimų, the chances are, pirmosiomis dienomis ar savaitėmis teks pratintis savo kalbos žinias iš mokyklinių-gramatinių paversti labiau taikomosiomis. Deja, nepagelbės tai, kad mokate puikiai sukonstruoti dialogą bet kuria tema. Vietinis žargonas - vienas dalykas. Vietinis akcentas - kitas dalykas. Bendras žodynas, frazeologizmai, posakiai, kuriais anglai naudojasi - trečias dalykas. Visa tai ateis su laiku, kiekvienas prasilaužia, bet gal verčiau neturėti “užkariautojo” ambicijų.
Prie kalbos temos galima paminėti tai, kad, deja, teks išmokti jums gal visai naujos kalbos atšakos, kuri vadinasi academic English. Pagrinde akademinė niekuo nesiskiria nuo paprastos, tik skamba protingiau. Pavyzdžiui: “The person was doing stupid things at work, and so he got fired” kursiniame darbe skambėtų daugmaž taip : “Irrational actions of the individual resulted in him being made reduntant/being fired”. Dokumentų, kursinių ir akademinių tekstų kalba, kuri, ypatingai jei mėgstate skaityti, yra perkandama (ir stilius taip pat) per keletą vakarų praleistų su Alkonu ir akademine medžiaga.
-  Keletas straipsnių iš mano blogo, tiems kurie priginti naršyti po visą: Anglų Keistenybės, Trumpas Pirmakursio Gidas, barakas vs NEbarakas. Berods tiek.

Tiek šiam kartui. Upcoming - English Fashion!!! woo :) sugalvosiu ką nors neblondiniško.

Cheers,

V.

Rodyk draugams

Kai pirmą kartą ieškojau šito, internete paveiksliuko dar nebuvo. Anglijoje yra dvi pagrindinės partijos - Labour (darbo partija lyg ir) ir Konservatoriai. Gordon Brown - ministras pirmininkas, ir leiboristas. Kai kurie sako, kad tai jis su savo partija privedė šalį prie krizės - jo dėka PVM buvo sumažintas ir šalis dar labiau skolose paskendo - Brownas “mėgino sušvelninti krizės poveikį paprastiems žmonėms” skolindamasis pinigų. Sakykit ką norit, bet žmogus bent jau apie paprastus šalies gyventojus bent kiek galvojo :) Anyway, nekrypstant per daug nuo temos, štai vienas plakatas, finansuotas Konservatorių :

Sakykit, ką norit, bet man šitas žiauriai patinka - dėl subtilumo, o ne todėl kad Browno nemėgstu.
(Jei kam įdomu, aš britų politikai kažkaip neutrali esu - per daug painu viskas)

Rodyk draugams

Vieną vasarą mane užkankino mintis - ką veikti vasarą jeigu:

- Neturi daug pinigų, taigi kurortai - atšaukiami
- Visi draugai - kas kur, dirba, mokosi, keliauja
- Veikti lyg ir nėra ką - nes po darbo lieka dar daug laisvo laiko
- Oras svyruoja - tai šilta, tai lietus

Šią vasarą pagaliau pradedu įgyvendinti seniai suplanuotą išeitį iš šios situacijos. Šią vasara paskelbiau Tobulinimosi Sezonu. Jau savaitę nerūkau (patikėkit, kai metat kartu su kuo nors - šiuo atveju aš mečiau su savo vaikinu - viskas atrodo žymiai lengviau), kiekvieną dieną bėgioju parkely, pradėjau tobulint savo prancūzų ir pabaiginėt tą nuotraukų albumą, kurį vis žadėjau pabaigti. Vėl ėmiausi skaitymo - niam niam, ryju knygas po vieną per dvi dienas. Ir gaminimo įgūdžius tobulinu - pigių maisto produktų gaunu vietiniam turguj. Kartu su Džeimsu nuomojamės DVD ir kiekvieną vakarą praleidžiam prie pokalbio ir gero filmo (taip, galėtume ir torrentus siųstis, tik kad čia internetas - du gigabaitai limitas visiems downloads per mėnesį :( )
Ir dar keliaujam. Netoli nuo namų, bet visvien maloniai. Vakar buvom Blackpool - turistiniame miestelyje prie jūros. Pasipliuškenom vandens parke (pigiau būtų buvę į Vichy vandens parką nueiti kol Vilniuj buvom, bet kažkaip nepavyko iki ten nusigauti), prisirėkėm iš baimės atrakcionų parke, pavalgėm pietus ant jūros kranto… Nuo Mančesterio iki ten - mažiau negu valanda kelio su mašina, o bilietus užsakinėjant internetu - pigiau. Plius iš anksto paruošti pietūs, ir štai - nebrangus, nuostabus poilsis. Jokių Kretų ir Sicilijų nereikia , juolab kad oras buvo puikus (iki vakaro). Šiandien važiuojam į Pennington Flash - miiiilžinišką parką, virškinti pietų gamtoje :)
So. Čia mano idėjos gerai vasarai praleisti, kai biudžetas nelabai leidžia įsisiautėti užsienyje. O ką jūs? kokių dar idėjų?

Rodyk draugams

Ne paslaptis, kad po švenčių, priėdę mamyčių gamintų skanių patiekaliukų, ir nekantriai laukiant vasaros ir bikinių pliaže, ne vienas, tiksliau ne viena, retsykiais pažvilgčioja po megztiniu į savo pilvą arba, praeinant pro veidrodį, užsibūna prie jo per ilgai.

Ir nuaidi liūdnas atodūsis. “ech, galėjau to pyrago ir “nepribaigti”…”

Kai kurie(os) pradeda laikytis idiotiškiausių ir viduamžiškiausių dietų. Kiti(os) nustoja valgyti išvis. O kai kas eina į sporto salę.

Taip dariau (ir tebedarau) ir aš.

Mano univero gym’as - puiki medžiaga bet kuriam moksliniam tyrimui. Čia susirenka tokie tipiški žmonės, kad net kartais juokas ima.

Čia  matai kančią. Minia kankinių, skausmingai atgailaujančių už kiekvieną suvartotą kaloriją, kiekvieną suvalgytą “pončiką”, kiekvieną kelionę į “fish and chips” parduotuvę. Stenėjimai, klyktelėjimai ir gilūs atodūsiai - dažniausi garsai. Ir prakaito kvapas. Bet ne tas malonus, o tas labai jau riebus prakaito kvapas.

Kol kas skamba šlykščiai.

Apskritai, jei pamatai žmogų treniruoklių salėje, turint omeny, kiek tas “malonumas” kainuoja, tikėtumeis kad žmogus atejo turėdamas tikslą. Na, nebūtinai labai jau specifinį tikslą (šimtas atsispaudimų, tūkstantis pritūpimų), bet daugmaž (dvidfešimt minučių ant bėgimo takelio, dešimt minučių pilvo ir rankų pratimų). Nepaisant to, kartais pasitaiko tokių perliukų, kad net graudu.

Šiandien mačiau tai, ką ir lietuviai, ir anglai vienu metu pavadintu
FYYYYYYYYYYFA”. Paminėjau anglus, nes reikia pabrėžti, kad jų “fyfiškumo” standartai daug daug menkesni  už lietuviškuosius - pagal lietuviškuosius, visos anglės yra vargšės nesėkmingos lėlytės barbės kopijos.

Taigi, bėgioju sau ramiai, ir ant horizonto pasirodo Ji…..

Mini sijonas, pro kurį styro etiketė nuo tikriausiai naujų stringų (tie irgi matosi, nes sijonas beveik permatomas). Palaidinukė vos vos dengianti krūtis, su kuria labai jau juokinaičiai dera sportinis liemenukas su visomis jo paramomis ir raiščiais. Apie penki šimtai gramų makiažo (ir čia tikrai ne perdėjimas) ir labai aštrus Gucci kvepalų kvapas, nenuslopstantis net nepaisant milžiniško ventiliatoriaus. Ah, taip, Nike kojinės ir batukai - nes sportuoti reikia gražiai. Stilingai, tai yra.

Ir štai, šitas “čiūdas” pradeda savo “workout’ą”. Atsisėda ant dviračio, atkiša užpakaliuką, pagriebia telefoną į vieną ranką, vandenį į kitą ir pradeda dialogą su, kiek supratau, drauge.

Ir visa treniruoklių salė nuaidi jos “AI” ir “OI”-kčiojimais. Man rodos net didžiausias Gym’o triušis - jo vardas Aleksas - pradėjo atsargiau (t.y. tyliau) kilnoti treniruoklio svarmenis norėdamas įsiklausyti, ką gi mergina šneka.

Nors jos plaukai - nuostabiai tamsūs (dažai, extensions), kalbėjo mergaitė kaip tikra anekdotinė blondinė. Apie drabužius. Ir seksą. Ir vaikinus, ir parduotuves, ir išpardavimus………

O ant galo rėžė, po dvidešimt minučių pokalbio ( iš kurių mindama dviratį praleido gal penkias): “Žinai, turiu bėgti. Einu namo. Taip žiauriai pavargo raumenys…… niekada taip nedirbau (”never worked out so much)”

Ir štai mūsų gym bunny neištvėręs myktelėjo per tylą : “Kokie raumenys pavargo? Gal nebent liežuvio. Tu tikra kad niekada gyvenime taip liežuviu intensyviai nedirbai? Nes atrodai lyg šie tavo raumenys turėjo žymiai intensyvesnių nuotykių”

Visa salė suriaumojo. To negalima net pavadinti juoku…

Vienžo, tai buvo greičiausiai prabėgusios dvidešimt minučių per visą mano treniruoklių salės lankymo laikotarpį (o tai jau daugiau negu pusė metų.). Laukiu nesulaukiu kito karto.

Bet labiausiai absurdiškas dalykas yra tai, kad šį įrašą kūriau naudodama ALKONĄ - verčiau žodžius iš anglų į lietuvių. Laikas man keliauti namo, į gimtinę.

Rodyk draugams

Pagaliau lietingoje Anglijoje iškrito šiek tiek daugiau sniego, nei įprasta.
Viskas prasidėjo užvakar. Darbe gavau pertrauką ir išėjau parūkyti. Nuostabios, milžiniškos snaigės. ROJUS….

Visa šalis vakar buvo kaip išmirus.

Londone nebevažiavo autobusai, su metro irgi kažkokios nesąmonės.

Birmingeme ryte per radiją paskelbė uždarytų mokyklų sąrašą, autobusai perpus sutrumpino savo maršrutą. Kadangi anglai gyvenime negirdėjo apie tokį dalyką kaip žieminės padangos, visas greitkelis buvo pilnut pilnutėlis kamščių ir padaužytų mašinų. ŽMONĖS NĖJO Į DARBĄ.

Mano univere atšaukė kelias paskaitas, biblioteka užsidarė velniažin per anksti.
Bet jei galvojat kad nuo to anglai pradėjo rengtis šilčiau, klystat :) vis tie patys trumpi sijonai su trumpais marškinukais, vasarinės striukės. Vienintelis dalykas kuris pasikeitė yra batai - daugiau žmonių užsidėjo guminukus :)

Goddamit, jie įsivaizduoja esą labai galingi — ką jie darytų užklupus lietuviškiems šalčiams? (nors sniego ir palyginti daug, temperatūra nenukrito žemiau trijų-keturių laipsnių šalčio)

Tuo tarpu aš grūdinu savo english boyfriend - vakar sulipdėm sniego senį vidiniame kiemelyje. Iš pradžių mano Romeo nebuvo labai patenkintas mintimi kad reikės praleisti pusvalandį sniego šusnyse, bet galų gale negalėjau jo iš to sniego iškrapštyti :)

Va mūsų šedevras - Sam the Snowman :)

Pagaliau baigėsi kursinių metas - visas mėnuo tik paskaitų, seminarų ir t.t. Nuo to lengviau, deja, nepatapo, kad ir kaip aš to tikėjausi prakaituodama prie kursinių. Atvirkščiai - prasidėjo darbas, reikia derinti mokslus. Galų gale, reikia keistis - kiek jau galima palikinėti viską paskutinei akimirkai.
Man reikia trijų dienų M-I-E-G-O. o tada - nors kalnus versk. Tik kad abejonių kyla ar tos dienos išvis kada nors ateis :)

Rodyk draugams