Didzioji Britanija - Ar tikrai rojus?

Kai su Džeimsu buvom Lietuvoj atostogų, nuėjome mokyklon mano anglų kalbos mokytojos aplankyti. Visada jaučiu tam tikrą pareigą nueiti ir pasisveikinti su ja - gėda būtų kitaip. Užvien ir kitus mokytojus aplankau. Kažkaip prieš ketverius metus mintis grįžti mokyklon juokino. Dabar och kaip norėčiau bent kartą į savaitę savo senoj valgykloj sukrimsti cepelinų…
Tai va. Tąkart mokytoja buvo perspėta ir surengė mudviem su Džeimsu visą salę klausytojų. Kadangi nieko mes neruošėm, nusprendėm padaryti  “question-answer” sesiją, per kurią pasakojom, kad Anglijoj nelyja taip jau dažnai (nors dažniau negu tikėtumeisi), kad paaugliai čia labiau emancipuoti (nors nuo to geriau nebūna) ir t.t. Ir štai viena mergina užduoda klausimą:
“Ar tiesa, kad Anglijoje nemėgsta nei lenkų, nei lietuvių, nei apskritai imigrantų?”
“Deja, tiesa, bet….” pradėjo pasakoti mano Romeo. Pasakojo apie penkias minutes, po to perėjom prie kitų klausimų.
Tai tiesa. Imigrantų čia nemėgsta. Oficiali priežastis - “purvini emigrantai atiminėja mūsų darbus”. Ypatingai lietuviai ir lenkai, kurių čia tikrai nemažai. Teko keletą kartų sutikti autobuse vieną kitą žmogų kuris apspjaudytų nemaloniausiais žodžiais vos išgirdęs kažką šnekant užsienio kalba.
Grįžtant prie lenkų ir lietuvių, tiksliau prie lietuvių. Jei mūsų taip jau nemėgsta, kyla klausimas, kodėl niekur taip ir neatsitiko taip, kad masiškai būtų atleidinėjami tautiečiai Anglijoje? Kodėl nėra imigracijos bangos atgal į Lietuvą/Lenkiją? Įdomu? Tai vat, mielieji. Priežastis labai paprasta.

Niekas iš anglų darbų neatiminėja. Tiesa ta, kad juolab dabar, krizės metu, labai mažai Anglijos piliečių eis “purvinti rankas” plaunant indus, dirbant restorane padavėju, valant viešbučių kambarius arba dirbant gan intensyvų fizinį darbą statybose, kai gali gauti vos vos mažiau negu tokių darbų pajamas prašant bedarbio pašalpos. O ne. Jie nori būti koordinatoriais, vadybininkais, asistentais, administratoriais. Ir kas, kad nebaigę universiteto ar koledžo. Nu.Ir.Kas.
Kartu su “darbų atiminėjimu” yra aptarinėjamas kitas klausimas, vadinamasis “skills gap” - “įgūdžių trūkumas”. Mat, jei dar nežinojote, tarp tų britų, kurie susimąsto tęsti savo išsilavinimą, dauguma pasirenka Socialines studijas (verslas, sociologija, psichologija ir t.t.), teisę, dramą arba kalbos filologiją. Visi nori patapti vadybininkais (kieno vadybininkais, niekas atsakyti negali), mokytojais ir aišku aktoriais bei teisininkais. Inžinerijos, fizikos, mechanikos, chemijos ir visų kitų tiksliųjų mokslų, kur reikia galvos o ne liežuvio, kažkaip nenori žmonės rinktis. Tai ko skundžiatės? Vat ir privažiuoja jums arabų, indų ir afrikiečių, kurie ketverius metus sėdės susikūprinę prie knygų ir mokysis, o po studijų baigimo gaus nuostabų darbą su šešiaženkliu atlyginimu, nusipirks kokį  Ferarį ir važinės gatvėmis girdėdami “prakeikti emigrantai, gyvenantys iš mūsų pašalpų”, tarsi iš tų pašalpų galima nusipirkti gerą mašiną. Darbų pasiūla yra milžiniška tam tikruose sektoriuose - ir logiška yra, kad jei tos pasiūlos neužpildo šalies piliečiai, atsiras kitataučių, kurie mielai imsis tokio darbo.

Pagalvokit logiškai. Darbdavys, turintis pasirinkimą tarp kandidatų, pasirinks tą, kuris geriau moka šalies kalbą (tuo atveju jei abudu lygūs pagal kitus požymius) - dažniausiai tai bus tos šalies pilietis, o ne emigrantas. Tai kodėl tas faktas kad vis daugiau kitataučių gauna darbus Anglijoje yra siejamas su neapykanta, su tuo kad “jie vagia mūsų darbo vietas”, o ne su tuo, kad patys anglai tokiems darbams neturi atitinkamų įgūdžių, nes paprasčiausiai tingi juos pramokti/išmokti?
Pavydas, žmonės. Pa-vy-das.

Dauguma lietuvių žino, KO važiuoja Anglijon. Jei užsidirbti pinigų - dirbs dieną naktį, taupys ir siųs pinigus namo. Jei mokytis - sėdės ir mokysis (aišku neapsieina be studentavimo ir vakarėlių bet vistiek). Nebijo dirbti sunkaus darbo. Nebijo “išsipurvinti rankų”. Ir svarbiausia (gal dėl to, kad vis dėlto ne taip senai gyvenome Sovietų Sąjungoje, kur niekas nieko neturėjo), moka vertinti tai, ką turi.

Vat. Žodį tariau. Einu toliau kraustyti daiktų. Keičiu gyvenamąją vietą, neminėjau?:)

Sweet screams :)

(intensyviai galvoju, ar įrašo pavadinimas sutaps su turiniu)

Vakar pagaliau atėjo diena, apie kurią sapnavau košmarus pastaruosius tris mėnesius. Man. Sukako. Dvidešimt.

Neskaudėjo.

Ir pasaulis neapsivertė aukštyn kojom.

o mano vaikinas suplanavo dieną taip, kad net nespėjau padoriai pagalvoti apie tai, kad šios dienos bijojau kaip nežinia ko.

Oh, aišku kad gavau sveikinimų. Apie dvidešimt Facebook’e, iš pažįstamų ir nelabai pažįstamų, kai kurie sukurti automatinio “sveikinkiklio” :) Iš šeimynos Baltarusijoje ir Lenkijoje, kurie išleido marias pinigų mėgindami prisitarabanint į mano mobilų iš fiksuoto ryšio užsienyje. Iš tikrų draugų ir draugių, kurie nepamiršo ir vis neapleido vilties, kad aš imsiu ir atskrisiu netikėtai. Kaip praeitą vasarą. Paskambinsiu vieną dieną Alionai ir pasakysiu - “ei, panele, atskrendu Vilniun po dviejų dienų, surprise surprise, pasitiksi? Tik nė žodžio motinai”
Ir dovanų. Gitarą, mėgstamiausios rašytojos knygą (Sophie Kinsella, tiems, kuriuos domina), superduperminkštą chalatą, trijų patiekalų vakarienę itališkame restorane ( oi, patikėkit, nenorit jūs trijų patiekalų ten suvalgyt. Sprogau. Tikrąja to žodžio prasme. Dabar tenka badauti-atgailauti), dovanų čekį grožio parduotuvėje, labai jau skaudžią pinigų sumą iš mamos (turint omeny kad ji iš manęs neseniai skolinosi pinigų. pamelavau, kad pasiimt babkių negaliu, nes sulaužiau kreditinę kortelę ir teks dabar iki Kalėdų laukti). ach, ir dar va

Sakykim, čia emm… turguj pirkta pigi imitacija. A tai dar apvogsit :)))) Teks dabar manikiūrą auginti, nes kol kas šitas dalykėlis apgailėtinai atrodo ant mano rankos, čiupinėjusios po kelis šimtus lėkščių (švarių,purvinų, šaltų,karštų) per dieną (su pirštinėm, bet nuo to dar blogiau - dar ir smirda guma :)) )

Keletas dalykų vis dėlto yra džiuginančių.
Nuostabiai pabaigiau mokyklą. Studijuoju ir nesiruošiu studijų mesti. Dirbu ir turiu pakankamai pinigų save išlaikyti. Visai neblogai sekasi svetimoje šalyje pritapti.Turiu tikrų draugų, už kuriuos gyvybę paaukočiau. Ir mylimą žmogų, su kuriuo ramu ir saugu.APturėjau savo “vakarėlių liūtės” laikotarpį, myliu tai, ką kiti nekenčia bet vistiek reikia daryti - skaityti. Berods lyg ir  “normali” pagal normalumo normas.

Netapau paaugle motina. Neištekėjau anksčiau vien dėl to kad pusė mano draugių ištekėjo. Neįsigrūdau krūtų implantų,nesisiurbiau riebalų, nepraleidau trijų valandų tvarkydama plaukus ar/ir darydama makiažą, apskritai išmokau pasitikėti savim tiek,kad vaikščiočiau be kilogramo kreminės pudros kiekvieną dieną; net neturėjau rimtesnių minčių bent vieną iš šių dalykų padaryti. Angliškais mastais aš kažkoks statistinis išsigimėlis. Jei galvojat, kad išsidirbinėju, jūs pasižiūrėkit bbc iplayer arba bbc three rodomas dokumentines laidas. Jie filmuoja programas apie tai, kaip aštuoni Byviai ir Tešlagalviai, amžius 18-25, pirmą kartą gyvenime sužino (net ne susivokia, o sužino), kad karštas vanduo neatsiranda iš niekur (boilerį reikia įjungti) ir kad pinigai nedygsta medžiuose ar tėvų kišenėse, o atsiranda per prakaitą ir nervus, kad maistas pats nesigamina, o valgant vien pusfabrikačius gali sutrikti virškinimas. Kaip keturiolikmetė ir šešiolikmetė leidžiasi su tėvais į kelionę, “padėsiančią joms apsispręsti “- pastoti DABAR ar palaukti (nė viena neturi net vaikino; “Man reikia vaiko, o ne vyro, vat”), dėtis krūtų implantus ar ne.
Mano motina prikultų mane kai reikiant už tokias mintis; man rodos dauguma tų, tarp kurių buvau išauklėta, priimtų tokias savo vaiko mintis (mintis, kurias vaikas rimtai nori įgyventindi) kaip auklėjimo stygių ar klaidą iš savo pusės.

Nukrypau nuo temos. Apie angliškas dokumentikas parašysiu kaip nors kitąkart. Tikiuosi.
Vat toks gimtadienis. Vis dar nesitiki; kai buvau dešimties, galvojau kad dvidešimtmečiai žmonės tau jau ohoho kokie suaugę ir atsakingi. nixrena. Aš vis dar mokausi būti suaugusia…

Liko dešimt dienų iki mano kelionės Prancūzijon, o aš, jei viskas taip ir toliau seksis su buto paieškom, tikriausiai nakvosiu po Strasbūro pagrindiniu tiltu. Jei yra norinčių prisijungti, prašom prašom :)

Atrodo kad vakar gavau egzų rezultatus ir stebelijausi į kompiuterio ekraną pusvalandį, negalėdama patikėti. Atrodo praėjo vos savaitės nuo to laiko kai išsikrausčiau iš savo kambariuko ir palikau jame keletą ryžinių papločių bei plastikinių maišų ( ir juodą skrybelę). O šiandien pasižiūriu į kalendorių - po velnių, už dviejų savaičių jau ruduo.
Uhh, kaip noriu grįžti atgal ir priplakti save už pastovų paauglišką nuogąstavimą kad laikas tempiasi kaip guma, kad niekas nenutinka taip greitai, kaip aš norėčiau. Oi trenkčiau sau pačiai per galvą….
Tai va. Pradžioj pasiteisinsiu truputį; yours truly dirba po dešimt valandų per dieną pamainas, po kurių sėdint mašinoj vienintelis tyras noras - paguldyti kojas užtarnautam poilsiui, neskaičiuojant netyrų, susijusių su milijonu būdų nugalabyti savininką, kuris taupo pinigus ir vietoj to kad pasamdytų daugiau žmonių, esamiems suvaro po penkiasdešimt darbo valandų per savaitę. Sakysit, ot ko čia skundiesi, juk pinigai po galais tai nemaži. Ot ir ne. Turint omeny visus mokesčius, kuriuos iš manęs nudirs, tas faktas, kad dirbu pusšimtį valandų per savaitę neatneš man daug daugiau pelno negu paprastas keturiasdešimties valandų grafikas. Jei kam nors įdomu, galiu paaiškinti detaliau, bet į formalumus čia nesigilinsiu.
Vienintelis pliusas - mano kelionė darban (autobusu) trunka apie valandą. Pusvalandį, jei nėra kamščių ar kelio taisymo darbų. Greitai išmokau tą valandą išnaudoti, skaitydama knygą ar klausydama audiobooko. Neatsimenu, kad kada nors būčiau tiek perskaičius per pastaruosius dvejus metus, kiek per šį pastarąjį mėnesį. Kažkur net juodraščiuose turiu užsislėpus įrašą apie tai, KĄ skaičiau, bet tai irgi vėliau.
Dar. Su vasara jau senai atsisveikinau. Su normalia vasara, tai yra. Angliška vasara, su liūtimis ir vėjais nesiskaito. Taigi, jei kur nors pamatysit šviesiaplaukę peršlapusią vištą juodais drabužiais (uniforma)  Mančesterio gatvėse - tai tikriausiai būsiu aš; nes per dvejus metus gyvenimo čia aš vis dar kvailai tikiu, kad globalinis atšilimas vieną dieną atneš amžiną saulę į šiuos kraštus, ir taip ir neturiu padoraus skėčio, išskyrus tą, kurį nukniaukiau Bukingemo Rūmuose praeitais metais, nes kažkas jį paliko ir taip ir neatsiėmė.

Vienas labiausiai nervus gadinančių punktų - labai grėsmingai artėju prie dvidešimtmečio ribos. Kol mano Romeo vynioja dovanas ir mėgina jas “gudriai paslėpti”, kas jam iki šiol labai menkai pavyksta, nes pažįstu jį geriau negu pati maniau, aš bukai žvelgiu pro langą ir vis galvoju, kad man tai nenutiks. Nesu aš pasiruošus perkopti antrą savo gyvenimo dešimtmetį. Jaučiuosi kaip sena žiurkė. Atrodo, paistalai, o kažkaip vis labiau norisi likti -niolikine. Grįžti keletą metų atgal ir trinktelti sau dar kartą už tai kad taip skubiai norėjau suaugti. Vat jum, prašom. Aplinkui visi draugai ir draugės susituokė, trys laukiasi, dar viena jau antro vaiko. Gal dėl to aš čia taip Balzakiškai pasijutau. Kažkokia ankstyva viduramžio krizė. O gal tai reiškia kad dvidešimt metų ir bus mano viduramžis,kas žino.

Ah, ir paskutinis dalykas, šįkart angliškas. Ar girdėjot apie Baby P skandalą? Jei ne, trumpai paaiškinsiu - prieš keletą metų savo namuose žuvo pusantrų metų vaikas Peteris, muštas motinos, patėvio ir jo brolio, marintas alkiu ir patyręs nemažai patyčių,  fizinių ir moralinių. Detalės tokios maždaug:

“-baby had severe lacerations and bite marks on his head or
-8 broken ribs which incidentally would have made breathing incredibly painful
-his private parts smashed with a shoe
-injuries from being dropped and thrown
-his earlobe that had been completely detached from his head
-black finger and toenails
-several nails completely missing
-tips of his fingers had been sliced off
-his fraenulum was torn
-bleeding on his spine by his neck
-a tooth missing (and found in his colon) “
-a broken spine which paralysed him from the waist down

Tačiau skandalas kilo dėl to, kad apie šią situaciją daugmaž žinojo socialiniai darbuotojai ir vaiko gydytojai, bet niekas nieko nedarė, kad paimtų vaiką iš tų namų. Tėvai maskavo mėlynes šokoladu, o gydytoja nieko įtartino surasti negalėjo, socialinė darbuotoja “išekspertizavo” kad vaikas gan saugus savo šeimoje. Neatsimenu, nuo ko Peteris mirė, bet jo kaukolė sulaužyta, šonkauliai irgi, daug mėlynių ir žaizdų, paralyžiuotas stuburas ir taip toliau. Azijietė gydytoja, aišku, to nepastebėjo. Gilintis į detales galima čia. Skandalas, kuris kilo, kai byla buvo viešai paskelbta, buvo nenumaldomas, žmonės piktinosi tiek motina, tiek socialinės globos darbuotojais ir biurokratija.
Šiandien (ar tai vakar) Baby P buvo oficialiai paskelbtas kaip baby Peter, visi vardai irgi iššifruoti ir paskelbti spaudoje viešai. Kaltieji nuteisti, daugiau ar mažiau, kalėjiman. Tik va kas. Visuomenė taip pasipiktinusi, kad valstybė svarsto apie naują šių žmonių identitetą, kai šie išeis iš kalėjimo. Mat, o siaube, juos gali persekioti, kesintis į juos, kai jie išeis laisvėn, nekęsti jų. Svarstoma duoti jiems naujus dokumentus, naujus namus, net naują išvaizdą!!!!Šitokio daikto kaštai … “The extra cost of providing security for the three people identified as allowing the death of Baby Peter could rise to £1m a year, a union has said.”

Kas juos mokės?
Aš, kai išskaičiuos mano mokesčius nuo keturių šimtų darbo valandų. Ir visi jūs, dirbantys ar bedirbsiantys Anglijoje.
Tai va, po tokių žinių, labos jum nakties :)

Tiesiai šviesiai pasakius, tiems, kurie studijuos Anglijoje, vieną ar kitą dieną ateis galvon mintis, kad reikia pradėti dirbti arba uždarbiauti. Ir, atsižvelgiant į tai, kad nelabai daug darbdavių išskėstom rankom priims studentus nepabaigusius universiteto, ir į tai, kad Aglijoje paskaitų valandų skaičius yra dažniausiai tarp šešiolikos ir dvidešimt dviejų per savaitę, lieka tik keli potencialių “profesijų” variantai - vertėjas, paRdavėjas ir padavėjas. Paskutinė profesija - dažniausiai sutinkama tarp studentų, vis dar besimokančių.

Dar prieš važiuojant į Angliją asocijacijos su padavėjos darbu buvo nekokios - kažkas įpiršo galvon, kad toks darbas-  ne padoriems žmonėms. Keista ir gėda dabar - turėjau žinoti geriau, būti kažkaip labiau subrendusi ir suprasti, kad joks darbas gėdingas nėra. Kad ir kaip bebūtų, mano pirmas darbas Jungtinėje Karalystėje buvo vertėjavimo agentūroje. Tik vėliau, susipratusi, kad vien iš vertėjavimo nelabai išgyvensiu, griebiau galimybę ir užsiregistravau padavėjos darbui.
Prisipažįstu, smarkiai klydau. Ne tik “padavėjavimas” yra nuostabi patirtis, bet ir Vakarų pasaulyje patapo net kažkokia mada, viena būtinų studentiško gyvenimo dalių. Nenuostabu, kodėl. Darbas tikrai nėra sunkiausias pasaulyje, plius grafikas yra gan lankstus daugumoje atvejų. Išankstinės patirties tokiam darbui nereikia daug. Įgūdžiai, įgyti tokios patirties dėka, labai lengvai “pernešami” į kitas gyvenimo ir verslo sritis. Ir aš net nešneku apie fizinį krūvį. Štai keli:
- Customer service (klientų aptarnavimas)
- Multitasking (gebėjimas atlikti keletą darbų vienu metu)
- Ištvermė ir kantrybė
ir taip toliau.

Mano patirtis šiuo atžvilgiu nėra nei didelė,  nei maža - apie pusantrų metų. Reikia paminėti, kad Anglijoje yra du būdai gauti padavėjo darbą. Vienas, tradicinis - tiesiogiai restorane, dirbant pamainas ir taip toliau - tai, ką matome kiekvienoje picerijoje, bare, kavinėje. Antras būdas - labiau komplikuotas - per agentūrą. Užsiregistruojat su agentūra (catering arba hospitality agency) ir laukiat darbo pasiūlymų (kartais skambina darbdaviai su pasiūlymais, kartais - registruojatės pamainoms internetu). Dažniausiai darbas bus skirtingose vietose, su skirtingais žmonėmis, skirtingais vadybininkais, per skirtingus renginius ir, daug galimybių, kad kiekvieną kartą dirbsite vis ką nors kita - tai restorane su maistu, tai bare su gėrimais, tai prie virtuvės beplaunant indus ir t.t.. Toks darbo pobūdis tinka tiems, kas neapkenčia rutinos ir kasdienybės. Būtent dėl to man ir patiko dirbti Off To Work’e - nors tenka pripažinti, kad buvo savaičių, kai darbo visai negaudavau, užtad per pusantrų metų pabuvojau daugelyje didesnių ir mažesnių renginių ne tik Birmingeme, bet ir, pavyzdžiui, Coventry, Warwick’e, Bukingemo Rūmuose Londone, neskaitant futbolo, kriketo rungtynių, verslo vakarėlių, koncertų, konferencijų, parodų ir daug kitų.
Šią vasarą neprivalėjau dirbti - pinigų turiu pakankamai save išlaikyti, o įskaitant tai, kad, gyvenant dviese (su vaikinu), kai kurie dalykai apsieina pigiau - daugiau negu pakankamai. Bet, kaip minėjau, negaliu pakęsti rutinos ir sėdėti namie vienai laukiant kol mano Romeo parsibels iš darbo popiet pradėjo mane lėtai žudyti, ypatingai dėl to, kad rajonas, kuriame gyvenu, nėra labai įdomus pramogų atžvilgiu. Taigi susiradau darbelį vertėjų biure ir restorane.
Taigi, prie reikalo. Noriu pasidalinti mažomis paslaptimis, kurios tikrai pravers visiems, pradėsiantiems dirbti šitokį darbą.

1. Padavėjo darbas- pagrinde fiziškas. Didžiausias krūvis tenka kojoms, ypatingai - pėdoms. Jeigu turite penkias pamainas po aštuonias valandas, geriau per tą laiką atsisakyti kelionių į sporto salę ir panašiai. Kitas dalykas-apranga ir batai. Dažniausiai reikalaujama juodų kelnių ir marškinių (baltų ar juodų) - stenkitės rinktis tuos, kurie sudėty turi daugiausia medvilnės; taip išvengiama spuogų, išbėrimų ir pernelyg riebalotos odos. Kas liečia batus, labai patartina investuoti į ortopedinį apavą - sumokėsit daugiau, bet patikėkit, dienos gale kojos bus jums dėkingos iki gyvenimo galo :) Mano mėgstamiausi patogių batelių gamintojai - Kangaroos (Indrės rekomentuoti) ir Skechers.
2. Prie to paties. Amerikoje yra dvi auksines padavėjo taisyklės. Viena jų vadinasi “HIHO”; “Hands in- hands out”. Neįsivaizduoju, kodėl taip pavadino, bet esmė yra tokia - niekada nevaikščiokit tuščiom rankom. Taip tausosite kojas. Nunešėt užsakymą - paimkit tuščius indus nuo kito stalo. Pažįstu vyruką, kuris jau trisdešimt metų dirba šiame versle ir vadovaujasi šia taisykle. Jam šešiasdešimt metų, o jo kojos tokios pat būklės, kaip ir mano - nes niekada nevaikšto veltui.
3. Antra auksinė taisyklė - CIY - Cover Your Ass. Taisyklės laikytis padės viena labai protinga prielaida - kad ir ką bedarytumėte, jei kas nors nepavyks, visi kaltins jus. Kad ir prie ko prisiliestumėte, gali būti taip, kad nutiks kažkas netikėto, ir tada jums “galas”. Duosiu pavyzdį iš asmeninės patirties. Paėmiau užsakymą iš žmonių, kurie buvo pastovūs restorano klientai ir puikiai žinojo, kad aš - naujokė. Pamiršau ant užsakymo lapelio užrašyti laiką. Kadangi buvo daug žmonių, užsakymą palikau virtuvėje ir išskubėjau daryti ką kitą. Po penkiolikos minučių lakstymo buvau pakviesta tų žmonių; jie man pradėjo aiškinti, kad jau pusvalandį laukia savo maisto, o jo kaip nėra taip ir nėra. Nuskubėjau virtuvėn, kur man paaiškino, kad, kadangi neužrašiau laiko ant lapelio, mano užsakymą nustūmė į paskutinę vietą, ir kad teks palaukti. Kai pasakiau, kad laukiau jau pusvalandį, man atrėžė, kad tai netiesa. Klientai gi aiškino, kad jau geras trisdešimt minučių sėdi ir laukia. Kadangi laiko jausmą buvau laikinai praradus, išprašiau iš vadybininko jiems nemokamos kavos. Tai va, aš likau apmulkinta (kaip išsiaiškinau vėliau), klientai vaidino nepatenkintus,o restoranas prarado dviejų kavos puodelių pinigus.
4. Jei dirbsite nedideliame restorane, yra tikimybė, kad atliksit ne vien maisto nešiojimo pareigas. Ten, kur dirbu aš, darome viską - pradedant šaltų užkandžių gaminimu, baigiant indų plovimu. Nėra taip baisu, kaip atrodo, kuo įsitikinau pat pirmą dieną. Mano mėgstamiausias darbas - plauti indus, nes tai yra vienintelis veiksmas, kuris turi šiokį tokį galą - vieną akimirką indų krūva pasibaigia bent jau penkiolikai minučių, tuo tarpu kai pačioje restorano salėje visada yra ką sutvarkyti ir išplauti :)
5. Merginoms- kadangi darbas yra gan fiziškai intensyvus, tai puiki galimybė numesti svorio. Viena auksinė taisyklė - maistas. Dažniausiai darbdavys pasiūlys arba nemokamą maistą, arba labai sumažintomis kainomis. Vienokiu ar kitokiu atveju pinigų ilgainiui nelabai sutaupysite (nebent pamainos labai ilgos, ir nevalgot namie beveik visai), o štai namie gamintas maistas, atneštas į darbą padės nepriaugti kilogramų; nes restoranuose ir kavinėse gamintas maistas yra žymiai mažiau sveikas ir labiau kaloringas, negu naminis.
6. Ir galų gale - arbatpinigiai. Per agentūrą dirbantiems pasisekia mažiau, bet kai pasisekia, tai rimtai. Atsimenu vasarą, dirbant kriketo lauke, teko gauti nuo dvidešimt iki penkiasdešimt svarų (aštuoniasdešimt - du šimtai litų) per dieną, bet tai truko tik pusantros savaitės (nors nesiskundžiu- buvau labai patenkinta). Geriausia klientų aptarnavimą suteikia tie, kurie atsimena keletą dalykų: visada reikia atskirti darbą nuo asmeninio gyvenimo: tiems, kuriuos jus aptarnaujate, nusispjaut, kad praeitą naktį iki  keturių ryto rašėte kursinį ir šiandien esat neišsimiegojęs, be nuotaikos; šypsotis paprasčiausiai būtina, ypatingai Anglijoje - dirbtinė ar nuoširdi, tačiau šypsena aptarnaujant yra kultūros dalis; kita kultūros dalis - kalba. Negana kalbėti gerai, žodyno ir gramatikos atžvilgiu. Reikia žinoti tam tikrus subtilumus, kurių mokykloje nemoko, o kurie yra gan svarbūs. Pavyzdžiui, klausimas “can I help you?” bus neretai priimtas kaip įžeidimas, tipo “nu, ko tu nori, davai sakyk, nes neturiu laiko”; o štai “HOW can I help?” tinka labiau. Arba dar. Kai norite paklausti žmogaus, ar jis nori daugiau gėrimų, klausti “would you like (some)more… (wine, coke, tea)?” nevalia, nes žmogus gali priimti tai kaip “nu, tau dar negana, nori dar?”; paprastai klausiama “would you like anything else to drink?”/”would you like anything else?”. Aišku, nepyks ant jūsų kiekvienas anglas už “can i help you?” ir nedraskys akių, bet, kaip byloja trečia taisyklė, always cover your ass. Juk jums nereikia problemų:)

Vienas geriausių darbo aspektų - kai pamatai, kaip viskas vyksta iš vidaus, begalinis noras lakstyti po restoranus dingsta. Bent jau man. Nes nėra viskas taip kruopštu, rafinuota ir nuostabu kaip atrodo; maistas, kurį paduoda, visai lengvai pagaminamas namuose, o jei darbe dar ir gamini, tai patampa visai nesudėtinga. Tai va. Tiek šiam kartui. Gal jūs turite kokių nors patarimų? gal ką praleidau? Gal turit kokių įdomių istorijų? dalinkitės:) aš einu liulia, rytoj - eilinė pamaina. Kas užsuksit į Mančesterį, užeikit į Metro Fish Bar, 825 manchester Road, Bury, pasisveikinkit :) Būtinai nusišypsosiu.

Gėda prisipažiinti, bet praeitą savaitgalį buvo vienas pirmųjų kartų praleistų vakarėliaujant angliškai. Mano “party animal” dienos pasibaigė dar kokioj vienuoliktoj klasėj; dėl man nesuprantamos priežasties grįžau į bamblio stadiją, kai knyga buvo geriau negu smėlio dėžė ir kaimynai. Nesakau, kad nemėgstu išeiti kur nors; Tiesiog nuo tam tikro laiko trainiojimaisi po barus man atrodo beprasmiškas pinigų švaistymas - geriau pasėdėti ramiai namie su draugais, išgerti, na ir gal galų gale nueiti į klubą, o antrą nakties - liuli. Va, kokia aš nuobodybė :)

O vakarėlis vyko mano Mieliausiojo gimtadienio proga. Nemenkai nustebau, kai mano Romeo specialiai nuėjo į darbą atsiklausti savo kolegų leidimo atsivesti mane; tvajumat, juk jo gimtadienis, po velnių. Pasirodo, nedera maišyti darbo ir “šeimos”. Va taip. Taigi, “gavau leidimą”, kurį priėmiau nelabai noriai - kam būti ten, kur nesi laukiamas/norimas? Po valandos aiškinimų, kad kitokiu atveju Džeimsas pats niekur neis, susiplanavau savo laiką.

Tipiškai angliškas vakarėlių stilius - “šliaužiojimas po barus” (bar crawl). Kad ir kaip juokingai skambėtų, vakarui besibaigiant tikrai galima pamatyti šliaužiojančius žmones (savaime aišku, kodėl). Asmeniškai nesuprantu, kodėl toks vakaro praleidimas atrodo smagus, nes viskas, kam turi laiko - nusipirkti puslitrį alaus ir jį išgerti. Gal truputį pasiškekučiuoti su draugais. Įpratus prie ilgų vakarojimų su draugais tylioje arba bent jau vienoje vietoje, prireikė laiko apsiprasti su mintim, kad gerti reikia greitai ir kuo daugiau. Nes angliškas gėrimas (kirtis ant “i”) nėra nei saikingas, nei pernelyg draugingas (ką tik radau naują žodį ALKONe) - apima jausmas, kad kiekvienas geria pats sau, kartas nuo karto nupirkdamas bokaliuką pažįstamam ir persirėkdamas (nes kitaip neįmanoma - muzika tai groja ohoho visu garsu) keliais sakiniais su kitais.

Kažkodėl visi nusprendė eiti į gėjų kvartalą, nors šios orientacijos atstovų tarp mūsų nebuvo. O kadangi Mančesteryje yra daugiau homoseksualių žmonių negu bet kur kitur Anglijoje (ne pagal kiekį, o pagal koncentraciją), gėjų kvartalas irgi gan įspūdingo dydžio. Iš šios nakties pasimokiau vieno dalyko - kol nepamatei dvidešimties besibučiuojančių/besiglamžančių gėjų ir lesbiečių porų vienu metu vienoje vietoje, neturi teisės sakyti, kad priimi homoseksualumą kaip normalumą, ir kad jokių negatyvių emocijų tau tai nekelia. Nebuvo pasišlykštėjimo ar neapykantos, tik jaučiausi kažkaip nepatogiai. Bet viename klubų ant scenos šokantis berniukas pasirodė patrauklus - pusvalandį stebelijausi, kol mano Romeo maukė šeštą Heineken bokalą.

O bendrai vakarėlis pavyko. Buvo ir šokių, ir kažkokių netikėtų pažinčių, ir, neskaitant nuotykio, kai užstrigau tualete, kol visi manęs laukė (kad judėtų prie kito baro), viskas buvo linksma ir padorumo ribose. Mano Romeo kažkur vidury visų šitų linksmybių kiek padaugino; tas pats buvo ir man, bet ne nuo kiekio, o nuo maišymo - kiekvienam bare/klube vis kitokios gėrimų akcijos; studentiškas biudžetas nelabai leido rinktis visur tą patį. Rezultatas - visą šeštadienį praleidom po antklode su keturiais litrais vandens ir pakeliais anglies tablečių, vieną vienintelį kartą išlipę iš po jos pasigriebti Makdonaldo (gėda man, gėda) ir visokio kito greito maisto.  Peržiūrėjom visus nepabaigtus žiūrėti filmus ir pasidalinom dar dvejais savo gyvenimo metais su visom detalėm ir nuotykiais. Ir jo bendradarbiai mane priėmė gan maloniai - suprantama. Tuoj paaiškinsiu dėl ko. Tie, kas jau gyvena Anglijoje, žino, o tie, kas dar negyvena, sužinos dabar. Mat maždaug septyniasdešimt procentų situacijų, kai anglas pamato “Eastern European” - t.y. lenką, lietuvį, latvį, estą, rusą (nusibodo man jau aiškinti jiems, kad Lietuva geografiškai yra Vidurio Europa; pasidaviau), jis mato žmogų, nesugebantį žodžio surišti padoria anglų kalba,  arba žmogų, kurio akcentas yra toks stiprus ir ausį rėžiantis, kad jo bus neįmanoma suprasti. Tai stereotipas, bet, deja, reikia pripažinti, kartais taip ir nutinka (stereotipai neatsiranda iš niekur). Atsimenu, kai mano Džeimsas pirmąkart sutiko mano namiškes, buvo be galo nustebęs mūsų visų anglų kalbos žiniomis. To tikėjosi ir jo bendradarbiai. Bet kalbos barjeras taip ir neatsirado, taigi viskas gerai, kas gerai baigiasi.

O “lovadienių” nusprendėm rengti daugiau :)

Milijoną kartų žadėjau šitą įrašą. Ir dėl milijono priežasčių jis toks trumpas ir pavėluotas. Pagrindinė  jų - yours truly gavo  full-time darbą. Yay. Dabar nebesėdžiu namie ištisus pusdienius ir nebedarau vien namų ruošos (blemba, pamiršau drabužius išimti iš skalbyklės). Bet apie tai - kitą kartą.

Ilgai mąsčiau, iš kurios čia pusės reikėtų “prieiti” prie šitos temos. Šiaip kai reikalas užeina apie tai, kaip anglai rengiasi, atskiriu dvi pagrinidnes emocijas : pagarbą ir nuostabą.
Bendrai, aprangoje, kaip ir kiekviename kitame jų gyvenimo aspekte (oi patikėkit, tikrai kiekviename) pasireiškia liberalizmas ir kažkoks vaikiškas idealizmas. Kadangi jų pagrindinė vertybė - laaaaaaaisvė, žodžio laisvė, minties laisvė, visko laisvė, apranga tą ir paryškina - ką noriu tą ir dėviu ir nieko tu man nepadarysi. Nelabai jiems rūpi, ką pagalvos kiti. Palaukit. Juk klystu. Jiems rūpi. Ypatingai merginoms, kurios maunasi “tutu” sijonus (čia tikrų tikriausi balerinų sijonai, nuspalvinti “kislotnomis” spalvomis) ant savo keturiasdešimt aštunto dydžio užpakalio. Joms rūpi ką apie jas klube pagalvos vaikinai. Jos idealistiškai tiki, kad pritrauks tokia išvaizda savo svajonių princą, kuris išgelbės jas, vargšeles Rapuncelės ant balto žirgo atjojęs prie pilies.
Nagi. Užvariau čia. Jaučiu šiokią tokią pagarbą net aukščiau minėtoms herojėms. Už drąsą. Taip, gal tai ne drąsa, o kvailumas, bet man patinka manyti, jog jos ryžtingos, jei nesigėdija vieno kito lašinio ant savo kūno ir gyvena dėl savęs - rengiasi kaip patinka.
Bet čia klubinė mada. Kasdieniai angliški stiliai daug pilkesni ir paprastesni, nors pasitaiko išimčių. Dar viena priežastis, dėl ko pasireiškia “gerbiu” jausmas, yra tai, kad čia truputėlį labiau negu Lietuvoje pasireiškia faktas, kad atrodyti stilingai galima ne tik besirengiant Gučiuose ir Dolčegabanose. Primarko pastovūs klientai irgi moka gražiai pasipuošti, parinkę tam tikrus drabužius.
Kas liečia išvaizdos aspektus, nesusijusius su apranga…. Well, kartais džiaugiuosi, kad iki Lietuvos tam tikros “dirbtinės” tendencijos dar nenukeliavo. Morkinis įdegis, dirbtinės blakstienos, dirbtiniai nagai, plaukai, tonos makiažo (ypatingai vakare ir ypatingai einant kur nors pašokti ar pasilinksminti) - norma. Ir kai visa tai susideda į vieną krūvą, vaizdelis kartais būna labai apgailėtinas.
Aišku, čia tik ekstremalūs atvejai, pasitaikantys vieną kartą iš …hmm… septynių. Dauguma britų žino, kas yra stilius ir padori išvaizda; neretai gatvėje sutiksi merginą ar vaikiną, priverčiančius atsisukti ir žiūrėti jiems iš paskos. Taisyklė yra tokia - ieškok savęs. Tad dauguma morkinių peroksidinių blondinių galų gale “suranda” sau optimaliausią variantą ir patampa gana stilingomis verslininkėmis ir panašiai. Vėlgi, ne visos, bet dauguma.
Vienas man asmeniškai labiausiai patinkančių dalykų - būdama čia pradėjau bent kartą per mėnesį maukšlintis sijoną vietoj įprastų džinsų. :)

Well, tiek šįkart. Einu ilsėtis.

Neslėpsiu - mano pradinis puslapis - būtent gūūūūūūūglė :) nors, kol mano pažįstami siunčiasi Chrome naršyklę, aš vis dar mėginu perprasti kas per velnias yra google scholar, tam tikras šios korporacijos programas vis dėl to perkandau ir maloniai jomis naudojuosi.
Neseniai buvo kilęs skandalas apie žmogaus teisių į privatumą mindžiojimą; įvyko viskas po to, kai Google satelitai pradėjo daryti vietovių nuotraukas, kad po to sudarytų interaktyvius gatvių žemėlapius, ir, neapsižiūrėjus, įdėjo tokias, kuriose matomi žmonių veidai ir mašinų numeriai (ir kita privati informacija). Viskas nutilo, veidai ir numeriai buvo užtušuoti, lyg ir ramu. Sakysit, didelio čia daikto - ot, privatumas…

Bet net ir BLOGų kūrimui google turi savo pagerinimų. Mano mėgstamiausias - google analytics. Labai grubiai pasakius, aš žinau, iš kur mane skaitote (šalis-miestas-kaimas netgi), kuriuo laiku, kiek puslapių kiekvienas jūsų peržiūri per apsilankymą, kiek laiko praleidžiate skaitydami.  Ir nors Lietuvos žemėlapio analizėje kažkokios dvi vietovės vis dar lieka “unknown”, Anglijos žemėlapis susmulkintas iki rajonų ir gatvių netgi kai kuriose vietose. Taip, dešimt žmonių skaito pastoviai mano rašliavas Birmingeme (programa atskiria unikalius lankytojus), trys praleidžia po tris minutes vidutiniškai peržiūrint penkis įrašus/puslapius  Edgbastone, nemažai lankytojų iš Coventry ir t.t; Kažkas nuobodžiauja per savo turkiškas atostogas - pailsėkit, o ne mano blogą skaitykit Istanbule (nors man vis labai džiugu) :), o Lietuvos sostinė muša rekordus - apie du šimtai unikalių lankytojų.
Ei, aš blogą pradėjusi rašyti vos dešimties skaitytojų tikėjausi! :)

….(nutaisau baisią miną)…. “aš žinaaaaau kad mane skaitaaaaai”. Šiaip man pačiai įdomu peržiūrėti ir paanalizuoti, bet kai pagalvoju antrąkart - truputėlį baugina. Juk keletą savo skaitytojų galiu identifikuoti vardu ir pavarde pagal jų gyvenamąją vietą. O ką jei jie visai nenori būti identifikuojami?

So, kol aš ruošiu mažą straipsnelį apie angliškas madas, prisipažįstam kas iš kur esam :)

Pradžioje, mažas tęsinys to, ką pradėjau - keletas  naudingų linkų būsimiems UK studentams

- Apie Kultūrinį Šoką skaitom čia. Norit nenorit, o jei anksčiau Anglijoje negyvenot, tokį dalyką teks patirti. Su manim sutiks ypač tie, kas anksčiau bent kažkiek laiko praleido užsienyje. Kai kam pasireiškia labai intensyviai, kai kas jo beveik visai nepastebi ir nesureikšmina, o apsižiūri tik vėliau.
- Kitas, nemalonus dalykas, kurį tikriausiai patirti vis dėlto teks - kalbos barjeras. Nesvarbu, ar IELTSo gavote devynis iš devynių, valstybinio egzamino šimtuką ir krūvą kitų anglų kalbos apdovanojimų, the chances are, pirmosiomis dienomis ar savaitėmis teks pratintis savo kalbos žinias iš mokyklinių-gramatinių paversti labiau taikomosiomis. Deja, nepagelbės tai, kad mokate puikiai sukonstruoti dialogą bet kuria tema. Vietinis žargonas - vienas dalykas. Vietinis akcentas - kitas dalykas. Bendras žodynas, frazeologizmai, posakiai, kuriais anglai naudojasi - trečias dalykas. Visa tai ateis su laiku, kiekvienas prasilaužia, bet gal verčiau neturėti “užkariautojo” ambicijų.
Prie kalbos temos galima paminėti tai, kad, deja, teks išmokti jums gal visai naujos kalbos atšakos, kuri vadinasi academic English. Pagrinde akademinė niekuo nesiskiria nuo paprastos, tik skamba protingiau. Pavyzdžiui: “The person was doing stupid things at work, and so he got fired” kursiniame darbe skambėtų daugmaž taip : “Irrational actions of the individual resulted in him being made reduntant/being fired”. Dokumentų, kursinių ir akademinių tekstų kalba, kuri, ypatingai jei mėgstate skaityti, yra perkandama (ir stilius taip pat) per keletą vakarų praleistų su Alkonu ir akademine medžiaga.
-  Keletas straipsnių iš mano blogo, tiems kurie priginti naršyti po visą: Anglų Keistenybės, Trumpas Pirmakursio Gidas, barakas vs NEbarakas. Berods tiek.

Tiek šiam kartui. Upcoming - English Fashion!!! woo :) sugalvosiu ką nors neblondiniško.

Cheers,

V.

Kiek žinau, dvyliktokai jau gavo savo egzaminų rezultatus. O būsimieji dvyliktokai (ar net vienuoliktokai; tie, kurie nori studijuoti Anglijoje) jau intensyviai planuoja studijas Anglijoje. Pateikiu mažiuką sąrašiuką dalykų, kurie galbūt pravers.
Numanau, kad daugumą skaitytojų - potencialių ir būsimų studentų Anglijoje - žino daugmaž formalumus, todėl jų čia neminėsiu. Paminėsiu keletą puslapių su naudinga informacija apie dalykus, kurie iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nelabai svarbūs.
Here goes.

- Almanachas norintiems studijuoti Anglijoje : ANGLIJA.COM/FORUM Man rodos, ten yra viskas. Viskas. Tereikia įdėmiai skaityti ir atsirinkti naudingą ir aktualią jums informaciją - viskas ant lėkštutės nepateikta; galų gale, kur gyvena nemokamas sūris…? būtent.

-Privatų apgyvendinimą ir/ar darbą, ir daug daugiau dalykėlių galima rasti čia (tereikia pasirinkti miestą puslapio dešinėje)
-Ką krautis ir vežtis į UK? Patarimai čia. Jei domina, galiu duoti numerį žmonių kurie perveš jūsų lagaminus, kurie netelpa į lėktuvą. Man rodos jie ima po pusantro svaro už kilogramą (bent jau paskutinį kartą kai jie buvo Birmingeme tokias kainas girdėjau)
-Kaip gauti ir pildyti paraiškas Maintenance Grant-ui (apie trijų tūkstančių svarų pašalpa, kurios nereikia išmokėti atgal), išsamiai galima išsiaiškinti čia. Su paveiksliukais. Ir šiaip Karolio bLogas labai geras. Gaila, kad rašo nedažnai… PASTABA: pirmas labai labai STORAS punktas norint gauti šią pašalpą - reikės pradėti dirbti prieš studijų pradžią, studijų metu (tada gaunama pašalpa bus mažesnė) arba prieš studijų metus kuriems prašote pašalpos (aš prašiau antram kurse - dirbau nuo pirmojo).
-Registracija pas gydytoją; Ganėtinai paprasta - surandat kur norit eiti/kur arčiausia poliklinika (General Practice), nunešat ten savo dokumentus (pasą/kortelę, adreso patvirtinimą-kontraktą arba kokį nors laišką, studento kortelę), užpildot klausimyną, pasisveriat, pasimatuojat - vualia. Pastaba: jei jums aštuoniolika metų, vaistus ir tam tikrą gydymą gaunate nemokamai; jei daugiau - reikia pildyti formą, kad gautumėt nemokamai. Tikrai verta, nes receptiniai vaistukai ir gydymas (aišku, ne viskas; kai kas yra ir nemokamai) ohoho kiek kainuoti gali.
- Vienas svarbus punktas, apie kurį neretas pamiršta. Patartina, labai patartina, turėti bent po dvi visų dokumentų kopijas, krūvą paso tipo nuotraukų, adresus, telefonus, elektroninius paštus kitus svarbius kontaktus atskirai, kokiame nors aplanke. Geriau, žinokit, išmesti nepanaudotas kopijas, negu bėgioti ir ieškotis vietų, kur jums nukopijuos kažką/nufotografuos ir t.t. už tikrai nemažus pinigus (prie universitetų esantys versliukai tikrai ne iš kelmo spirti ir pasinaudos proga, kad jūs nelabai žinote kainas ir vietovę pirmosiomis savaitėmis.)
- Nuklydau į pievas. Tęsiame su puslapiais. Didžioji dalis jūsų žino, bet tiems, kas nelabai žino: angliškas ekvivalentas one.lt - facebook.com. Pirmam kurse buvau įsitikinusi, kad niekada ten nelįsiu - kam tai? Dabar požiūris, emm…kitoks. :)
- Dar vienas neblogas socialinis tinklas - yougofurther. Čia ir kursiokų, ir tautiečių galima susirasti. Man rodos, galima įeiti tik turint UCAS application numerį ar kažką panašaus (metų metus nesilankiau, bet prieš išvažiuodama į Birmingemą gan nemažai ten laiko praleisdavau).

Įrašas darosi kažkoks per ilgas, todėl pratęsiu (jei ką nors prigalvosiu dar) kitą kartą. Jei yra klausimų/pageidavimų šia tema - bring it on, pasistengsiu atsakyti/patarti, ką galėsiu.

Oh, ir pabaigai - štai kokią ankstyvą gimtadienio dovaną gavau neseniai iš savo brangiausiojo:
Akustinis džiaugsmelis. Dabar negalėsiu skųstis, kad pasiilgau gitaros, gulinčios namie Lietuvoj…

Kai pirmą kartą ieškojau šito, internete paveiksliuko dar nebuvo. Anglijoje yra dvi pagrindinės partijos - Labour (darbo partija lyg ir) ir Konservatoriai. Gordon Brown - ministras pirmininkas, ir leiboristas. Kai kurie sako, kad tai jis su savo partija privedė šalį prie krizės - jo dėka PVM buvo sumažintas ir šalis dar labiau skolose paskendo - Brownas “mėgino sušvelninti krizės poveikį paprastiems žmonėms” skolindamasis pinigų. Sakykit ką norit, bet žmogus bent jau apie paprastus šalies gyventojus bent kiek galvojo :) Anyway, nekrypstant per daug nuo temos, štai vienas plakatas, finansuotas Konservatorių :

Sakykit, ką norit, bet man šitas žiauriai patinka - dėl subtilumo, o ne todėl kad Browno nemėgstu.
(Jei kam įdomu, aš britų politikai kažkaip neutrali esu - per daug painu viskas)